„Gal pavadinimas – sau, o realus gyvenimas – sau? Kovo 11-osios gatvėje netgi Kovo 11-ąją ne visur pamatysi iškeltą trispalvę“, – buvo atvira pirmojo atnaujinto daugiabučio bendrijos pirmininkė Elvyra Valiukaitė.
Gatvę tokiu pavadinimu Šeštokuose ar Pumpėnuose įveiktume per keletą minučių, o Kaune ji ilgesnė už Laisvės alėją. Kai kurios šios miesto arterijos vietos primena kelią, kurį nuėjo mūsų valstybė per 22 atgautos nepriklausomybės metus.
Todėl ūkiškai mąstanti E. Valiukaitė mano, kad gal gatvę su tokiu įpareigojančiu pavadinimu reikėtų rūpestingiau tvarkyti – bent padažyti namų fasadus.
Prieš langus stovėjo tankas
Viename iš ties VI forto žiedu stovinčių penkiaaukščių beveik trisdešimt metų gyveno nepaprasta asmenybė – paskutinysis tarpukario Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys.
Intelektualas, diplomatas, kaip lygus bendravęs su Europos valstybių vadovais ir monarchais, nuo 1963-iųjų iki 1991 metų gyveno daugiabutyje, į kurio langus buvo nukreiptas prie VI forto stovėjusio rusų armijos tanko vamzdis.
Dabar pro tuos langus matyti nebe tankas, o kryžių kalnelis. Iškilusis kaunietis sulaukė atgautos nepriklausomybės. Po mirties jam suteiktas Kauno garbės piliečio vardas. Dabar bute gyvena J.Urbšio giminaičiai.
Ramybės gatvėje – kryžius
Kovo 11-osios gatvės 43-iasis namas iš kitų blokinių daugiabučių išsiskiria sena tradicija visu kiemu švęsti Žolinę. Tai bene vienintelis daugiabutis Kaune, kurio kieme stovi koplytstulpis. Jį išdrožė buvęs ilgametis namo bendrijos pirmininkas Albinas Staugaitis.
Pušis, iš kurios padirbdintas koplytstulpis, buvo sakinga, net skambėjo. Kryžius – nuo senelio, knygnešio, kaimo daraktoriaus kapo Šakių rajone. Statant kitą paminklą, šį pušinį kryželį A.Staugaitis perkėlė į daugiabučio kiemą.
Devyniasdešimtmečius Onutę ir Albiną Staugaičius dažnas aktyvesnis senbuvis pavadina tikrais šios gatvės šviesuoliais.
Nepriklausomybės kovų dalyviai, po tremties Kazachstane apsigyvenę nejaukioje ir molinoje tuometėje Ramybės gatvėje, beveik pusę šimto metų puoselėjo paprasto blokinio penkiaaukščio aplinką, būrė kaimynus. Žolinę švęsdavo kieme, prie baltomis staltiesėmis užtiestų stalų, senoviškai – ne tik su daina, bet ir su bendra malda.
Klesti smulkieji verslai
Didžiausias atgimstantis statinys, prieš 38 metus pastatytas „Girstučio“ kultūros ir sporto rūmų kompleksas – bene vienintelis visoje Kovo 11-osios gatvėje, keliantis rūpesčių miesto valdžiai. Negana tiek metų strigusios komplekso rekonstrukcijos, užsitęsė ir koncesininko paieškos.
Žvalgantis į nuo sovietmečio nedaug pakitusius pilkus pastatus, akivaizdžiausia permaina – pirmuosiuose daugiabučių aukštuose bei privačių namų kiemuose veikiančios smulkiojo verslo įmonės: soliariumai, kirpyklos, odontologijos kabinetai, automobilių taisyklos.
Tris skirtingo likimo turgavietes jungiančią Kovo 11-osios gatvę galima pavadinti savotišku smulkiojo verslo lopšiu: verslūs kauniečiai joje sukosi dar tada, kai ši transporto arterija vadinosi LTSR 25-mečio gatve.
1990 metų birželio 20 dieną tuomečio Kauno mero Vidmanto Adomonio potvarkiu LTSR 25-mečio gatvė pavadinta Kovo 11-osios vardu.
Sovietinis turgus mirė
Pustuštės ir apšiurusios dabartinės Dainavos turgavietės nėra nė kaip lyginti su garsiuoju „25-mečio turgumi“, kuriame iš po skverno džinsus ir kitas vakarietiško pasaulio gėrybes pirkdavo kone pusė Kauno.
„Baisi molynė. Grūdasi, alkūnėmis stumdosi minia žmonių, bet nė vienos prekės nematyti. Kažkas pusbalsiu paklausia: gal reikia batų? Kažkas iš po skverno rodo džinsus. O atokiau ant tvoros sėdi milicininkai ir gliaudo saulėgrąžas“, – prekybą sovietmečiu šioje vietoje prisimena aplinkinių namų gyventojai.
Pirmaisiais atgautos nepriklausomybės metais turgavietė buvo it koks smulkiojo verslo inkubatorius: čia prekiavo ištisos dinastijos. Bet dabar verslūs kauniečiai šią vietą apleido.
„Emigravo ir perkantys, ir parduodantys“, – niūriai paaiškino turgavietės direktorius Aleksandras Rusteika.
Užgriuvęs sunkmetis tarsi nušlavė turgaus prekeivius ir nemažą dalį pirkėjų. Turgavietė apmirė: per pastaruosius keletą metų nuomojami plotai čia susitraukė perpus.
Buvusią turgaus šlovę liudija nebent išgražėję aplinkiniai privatūs namai. Direktorius patvirtino, kad turgavietės kaimynystė buvo naudinga Alaušo, Sartų, kitų gretimų gatvių gyventojams. Iš nuomos ir kitų paslaugų išaugo savotiškas smulkiojo verslo kvartalas.
Apšnerkštą namą atnaujino
Nors privačios sodybos dėl turgavietės suklestėjo, tačiau 118-ojo daugiabučio gyventojams keletą dešimtmečių teko kęsti atgrasiąją turgaus prekybos pusę: laiptinėse – kelnes ir batus besimatuojančių pirkėjų, apšnerkštą aplinką.
Šis namas – pats pirmasis Kovo 11-osios gatvėje atnaujintas daugiabutis. Darbus spėta atlikti palankiausiu laikotarpiu, kai buvo teikiama 50 proc. parama. Kaip ir visiems pirmeiviams, namo bendrijos pirmininkei E. Valiukaitei pastato atnaujinimas tapo dideliu nervų, žinių ir kantrybės išbandymu – vadovei buvo netgi padegtos buto durys.
Dabar, kai nuo turgaus atsitverta tvora, kai šio atnaujinto penkiaaukščio pavyzdžiu pasekė dar keletas kaimyninių namų, o pamatę nedideles šildymo sąskaitas, netgi buvę atnaujinimo priešininkai tapo draugiški, E. Valiukaitė įsitikinusi, kad pakovoti dėl savo namo buvo verta.
Pervadino visą gatvių juostą
Vida Jurkienė
Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo komisijos narė
„Gatvė Kovo 11-osios vardu pavadinta neatsitiktinai. Viena vertus, tai buvo atsvara buvusiajam LTSR 25-mečio pavadinimui. Be to, kaip tik tuo metu buvo keičiami ir gretimų gatvių pavadinimai. Buvo sumanyta Kaune sukurti visą grandinę pavadinimų, kurių prasmė susijusi su atgautu valstybingumu. Taigi iš vienos pusės – pirmojo žuvusio Lietuvos savanorio P.Lukšio gatvė, toliau Kovo 11-osios gatvė, netoli jos – R. Kalantos gatvė.
Komisija nei anuomet, nei dabar neturi kompetencijos įpareigoti gyventojus kaip nors kitaip gyventi, tvarkytis ar elgtis įpareigojantį pavadinimą turinčiose gatvėse, kurių turime ne vieną: Vasario 16-osios, J.Basanavičiaus, Vydūno, A.Smetonos. Geriau, jei tokią iniciatyvą rodytų patys žmonės, o ne komisijos.“
