Panašios eitynės Vasario 16-osios proga jau vyko Kaune, jokių ekscesų ten nebuvo ir iš iniciatorių pusės jautėsi noras su valdžia ir su įvairiomis kitokių pažiūrų visuomeninėmis organizacijomis pradėti dialogą.
Niekam ne paslaptis: tai, kas vyksta viešai yra tik ledkalnio viršūnė ir emocijomis bei jėgos pertekliumi paremti ideologizuoti judėjimai dažniausiai savo išraiška yra netikėti net patiems organizatoriams. Manau, tam tikrą slinktį į neonacizmo pusę savo gretose pradėjo justi ir pradžioje visiškai neblogus ketinimus turėjusi Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga.
Netikusiu, sovietinius laikus primenančiu biurokratizuotu draudimu Vilniaus valdžia tik padidino atstumą tarp organizuotojų ir valdžios ir praktiškai sudarė sąlygas pačioms netikėčiausioms iniciatyvoms. Jaunimo judėjimų, kad ir kokios pakraipos jie būtų, neįmanoma nei sustabdyti, nei uždrausti, nes valstybiniuose priėmimuose dar nespėję aptingti protai suras tokias išraiškos formas, kokios valdžiai nesisapnavo.
Keista, kad kažkada Laisvės lygai simpatizavęs ir jokių anuometinės sistemos formalumams ar taisyklėms nė nesirengęs paklusti meras A. Zuokas to jau nebesupranta. Bet – ne jis vienas. Ir tam yra nesenas istorinis pagrindas.
Nepriklausomybės atkūrimo aušroje sunku buvo net įsivaizduoti, kad ateityje atgimusioje Lietuvoje iškils nacionalizmo problema. Atrodė, jog nuėmus visus barjerus tautiniams jausmams reikštis, kokie nors ypatingi reikalavimai gali kilti tik nesveikoje galvoje. Anuo metu dominuojantį grįžimo į Europą šūkį vyresnioji karta ir jaunimas suprato vienodai – kaip nacionalinio savitumo susigrąžinimą.
Tačiau vakarietiška civilizacija tokia plati, kad joje, kaip ir kiekvienoje didelėje jūroje telpa labai daug šiukšlių. Dar neįstojus į ES prasidėjo murmesys, kad būtent tos šiukšlė ir užgoš trapią, jau sovietmečiu nudrengtą, nacionalinę savimonę ir Lietuva pernelyg beatodairiškai puolanti į juridinį naujos priklausomybės glėbį. Prie valstybės vairo stovintieji į tuo niurnėjimus žvelgė kaip kapitonas iš aukšto tiltelio į nereikšmingas bangeles ir tas požiūris išlikęs iki šių dienų.
Bet ramybė yra apgaulinga ir visuomenėje klimatas gali pasikeisti staiga ir netikėtai net labai patyrusiam vairininkui. Deja, nei politinė dešinė, nei kairė mūsų valstybėje, regis, tokio pavojaus vis dar nemato. Jie ne tik nėra pasirengę dialogui su euroskeptikais ir nacionalistais, bet yra įsitikinę, kad toks dialogas iš vis yra nereikalingas.
Jų manymu tai yra rimto dėmesio neverta „gatvės“ politika, kuri geriausiu atveju gali būti tik teisėsaugos objektas. Kilnesnei „rūmų“ politikai nusileisti iki gatvės yra per žema. Kaip ir kiekviena suburžuazėjusi, šiek tiek nutukusi ir aptingusi, kažkada revoliucinė valdžia, ji nuo nemalonių klausimų apsitveria policija, saugumu, instrukcijomis ir taisyklėmis.
Rašau tai savikritiškai, nes būnant VSD vadovu nacionalistiniai pasisakymai atrodė komiški ir beviltiškai pasenę. Iš tikrųjų murzos ir oželiai tokie ir buvo. Tačiau visuomenėje ne visada aišku, kas į ką virsta: tragedija į farsą, ar atvirkščiai. Tendencijos Vengrijoje vis mažiau atrodo juokingos. Ten irgi ilgą laiką į nacionalizmą buvo žiūrima pro pirštus. Kokia politinė grupė Lietuvėje yra pasiruošusi dialogui?
Natūraliausia ir idėjiškai artimiausia civilizuotam kontaktui ir diskusijai su radikalesniais dešiniaisiais yra centro dešinė. Bet konservatorių aljansas su tautininkais baigėsi nesėkme, nes pastarieji buvusiai koalicijai buvo reikalingi tik kaip aritmetinis skaičius. Neteko nei skaityti nei girdėti jokios diskusijos nacionalinių vertybių klausimu.
Iš konservatorių elgesio vis labiau matosi, kad išskyrus atominę elektrinę, kiti klausimai juos mažai domina. Tą akivaizdžiai parodė švietimo reforma, į kurią dešinieji visiškai nesikišo ir atidavė į sau priešingos ideologijos, liberalų, rankas. Vengrijos dešiniųjų reformų palaikymas buvo iš išskaičiavimo, nuraminti radikalesnius savuosius rinkėjus.
Ar ryšis dialogui su visuomeninėmis net radikaliomis organizacijomis dabartinė koalicija? Sunku to tikėtis. Neseniai nacionalinės TV laidoje dabartinės koalicijos atstovai ir opozicija, pakviesti aptarti šimtadienio valdžios pasiekimus, demonstravo neeilinius oratorių meno sugebėjimus. Pozicija džiaugėsi, kad dar nesuiro, opozicija trynė rankas, kad valdantieji tuoj išsiskirstys. Ir vieni kitus gyrė už mokėjimą gudriai kalbėti.
Iš šalies atrodė kaip savimi patenkintų, dar vienai Seimo kadencijai sėkmingai įsitvirtinusių politikierių plepėjimas, kuris tęsis dar ketverius metus. Vis aiškiau matosi, kad oficialioji Lietuvos dešinė ir kairė tapo uždara, nuo visuomenės atsiribojusi sistema ir rūpesčio dėl tautinių vertybių likimo jų veiduose jau nebepamatysime.
Tas rūpestis, kaip jau tampa tradicija, reikšis gatvėje ir čia savais būdais bus ieškoma savaip suprantamų idealų. Kol kas aišku tik viena – tokiais idealais netaps nei savivaldybės biurokratas, mosuojantis instrukcija, nei dešinės pakraipos politikas, nesidomintis tautinėmis vertybėmis, nei politikas į TV laidas ateinantis pusgirtis, o gal ir narkotikų prisiragavęs, nei politikas lakūnas skubantis kūnu uždengti nuo teisinio proceso kitą charizmatinį sėbrą.
