Štai jos, regis, prasidėjo. Tik ne taip, kaip daugelis pranašavo: esą sueis vadai su aktyvistais, suderins programas ir postus, o tada visi nueis prie altoriaus, kur ir susijungs lygiomis teisėmis bei proporcijomis.
Bet viskas ėmė vykti antruoju būdu, kuris, aišku, irgi buvo pranašautas: vieniems, prapylusiems rinkimus ar tarpusavyje susipjovusiems, byrant, o kitiems renkant tuos trupinius į savo kraitę.
Tie kiti – tai rinkimuose iš visos liberalios ir pseudoliberalios kompanijos geriausiai pasirodęs Liberalų sąjūdis. Jam ir lemta tapti „vienytoju” – trupinių, atraižų ir kitokių liekanų šlavėju bei surinkėju.
Blankų lyderį į dar blankesnį pakeitę liberalcentristai jo lūpomis vėl šaukėsi vienybės ir ragino Liberalų sąjūdį dengti apskritąjį stalą. Tik tokie šauksmai iš viršaus – pavėluoti.
Liberalcentristų apačios pačios suskubo lėkti į liberalų glėbį be jokių oficialių ceremonijų. Ten atsidūrė kone visas Akmenės skyrius, trijų sostinės skyrių vadovai.
Liberalų sąjūdžiui nespėjant svetelių sodinti, į langą ėmė barbenti dar viena „tvarkiečių” pažiba R. Ačas, už pavadėlio žadantis atvesti net visą tūkstantinį savo Raseinių skyrių.
Mat šis veikėjas susipyko su savo vedliu R.Paksu, sumaniusiu dėl savo karjeros su visa silpstančia partija atsiduoti V. Uspaskichui, kuriam irgi reikia užnugario kovoti su prokurorais.
Bet Liberalų sąjūdžio vadai gudrūs. Rūšiuodami atklystančius vis naujus liberalcentristus, R. Ačą kol kas paliko nei pakartą, nei paleistą. Kaip kokį trečiarūšį. Jeigu nesišakos, gal ir priglaus savo frakcijoje.
