Dėl daugelio dalykų, išsakytų straipsnyje, nesunku būtų sutikti, tačiau pokalbį norėtųsi pakreipti vis tik truputėlį kita linkme. Ar iš tiesų esame įpareigoti kvailumą vertinti vien tik negatyviai kaip neatšaukiamą nuostolį ar užstojusią negandą? Pabandykime įsivaizduoti, jog kvailumas taip pat yra brangintina Dievo dovana, nors, žinoma, kvailumas kvailumui nelygus.
Jeigu pripažinsime, kad demokratija yra tokio ar kitokio pobūdžio žmogiškosios terpės visuma, tai ir kvailumą privalėsime traktuoti, nori to ar nenori, pozityviai arba bent neutraliai - kaip būtiną minėtosios visumos sudedamąją dalį.
Kad ir kaip gudrautume, graikų kilmės žodžio „demokratija“ į lietuvių kalba niekaip kitaip neišversi kaip žodžiais „liaudies valdžia“ (gr. demos – liaudis, kratos - valdžia) Čia, regis, yra kaip tik tas atvejis, kai esame įpareigoti išsaugoti nominalią žodžio reikšmę, jeigu brangintinas yra pats demokratijos idealas. Žinoma, Konstitucijoje rašoma, jog valdžia priklauso tautai, tačiau tai neįpareigoja mus skelbti tautokratinį valdymo modelį.
Demokratinis instinktas įpareigoja neišeinant už tautos ribų pasiaiškinti, kad ir tokią smulkmeną – ar daugumos valios čia neuzurpavo kokia nors mažuma savo dalinei nauda užtikrinti visumos sąskaita, nors, kaip žinoma, demokratijos idealas įpareigoja užtikrinti tas mažumų teises, kurios nenaikina visumos išsaugojimo instinkto.
Sokratas, Platonas ir Aristotelis demokratinį valdymo tipą vertino atsargiai arba net griežtai neigiamai. Galima sakyti, garsiųjų filosofų neigiamo požiūrio į demokratiją išvešėjimo pagrindas yra pačios demokratijos idėjos nepralaidumas galutinei racionalizacijai.
Ne kartą rašęs apie Platono idealios valstybės sampratą visados iki šiolei apeidavau išties pernelyg banalią (kad kiltų reikalas diskutuoti) išvadą, jog filosofas dialoge „Valstybė“ kurpia totalitaristinės valstybės viziją.
Čia visados įdomu yra ne tiek piešiamos totalitaristinės valstybės sąrangos konkretūs principai (šeimos atsisakymas, bendras vaikų auklėjimas ar privatinės nuosavybės neigimas atskirais atvejais), kiek pati dialogo raida, iliustruojanti, jog kraštutinis proto nuodugnumas nekontroliuojamu pavidalu veda į totalitaristinį valstybės vaizdinį. Kaip žinome, pagal Platoną, tokios valstybės valdovais galėtų būti tik filosofai.
Neturėdamas savo dispozicijoje jokio iki galo aiškaus, neginčytino protingumo kriterijaus, vis tik surizikuosiu spėti, jog pačiu protingiausiu naujausiųjų laikų Lietuvos vadovu buvo Vytautas Landsbergis; taip teigti turime didesnį ar mažesnį pagrindą bent jau dėl to, jog anas pats sau rašydavo kalbas, o, be to, ne šiaip biurokratines poringes, bet tikras filosofijos oratorijas.
Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, jeigu, tarkime, V. Landsbergio valia būtų galėjusi skleistis visiškai laisvai, nesutikdama iracionalių kliūčių, tokio protingos valios išplėtojimo rezultatas neabejotinai būtų paprastasis autoritarizmas, kažkas panašaus į vadizmo subujojimą klasikiniu pavidalu.
Ta proga galima prisiminti, kad ne pats prasčiausias Platono tekstų vertėjas į lietuvių kalbą, o širdyje, labai tikėtina, pasekėjas buvo Antanas Smetona.
Dar daugiau - dėl minties eksperimento pabandykime įsivaizduoti filosofinio triumvirato, tarkime, R. Ozolo, V. Radžvilo ir A. Juozaičio valdymą, leidžiant jiems valstybės reikalų tvarkyme įgyvendinti savojo proto užmačias be išorinių trikdžių, ribojančių ar blokuojančių veiksnių - to rezultatas neabejotinai būtų neįtikėtinai žiauri diktatūra. Taip, regis, atsitiktų ne dėl minėtų žmonių blogų ketinimų, o – priešingai - vedant gerai valiai pertvarkyti inertišką medžiagą pagal proto principus.
Taigi išmoningam vadovui, kaip atrodo, naudinga būtų retkarčiais įsiklausyti į paties kvailiausio šalies piliečio nuomonę, turėti ją omenyje priimant sprendimus. Tiesą sakant, kvailumas gali būti labai įnoringas, daugiapakopis, nenuspėjamas, nesusivedamas vien tik į šildymo kainų, kaip buvo sakoma, isterijos pavyzdžius.
Galop, kaip ir kvailumo atveju, protas taip pat turi daugybę pavidalų. Štai, pavyzdžiui, I. Kantas skelbia, jog tikroji proto vertė atsiskleidžia ne įprastoje teorijoje, net ne teorinėse filosofijos manifestacijose, o praktikos sferoje, atstatant santykį su pasauliu pagal pagrindinio moralės dėsnio reikalavimą („nedaryk kitam to, ko nenori savo paties atžvilgiu“). Kita vertus, nesunku pastebėti, jog šio dėsnio raiškos peripetijas neretai daug subtiliau išmano nepastebimos kaimo močiutės nei filosofijos katedrų virtuozai.
Ponai, kvailumas neretai yra išlaisvinantis veiksnys. Gaila tų visados protingų žmonių, kurie be visa ko kito neturėjo progos būti kvailiais.
