Tas pastatas yra Dreižių kaime, šalia kelio Šilutė-Klaipėda, vos pervažiavus iškiliąją geležinkelio pervažą. Dažnai pravažiuodavau pro tą statinį raudonu stogu, tačiau niekada negirdėjau apie jo istoriją. Apie paslaptingus įvykius sužinojau perskaičiusi komentarus socialiniame tinkle „Facebook“.
Gandai plinta internetu
„Šis namas ne sykį jau buvo parduotas, tačiau niekas ten ilgiau nepagyveno. Pusę dviejų nakties važiavau namo, tai vienam kampiniame lange esu matęs šviesą. Lyg televizorius būtų įjungtas. O langai – medžio plaušu yra užkalti“, - komentuodamas to namo nuotrauką įspūdžiais dalijosi viena „Facebook“ vartotoja.
Kitas internautas pasakojo, kad tame name iš gyvenimo pasitraukė trys žmonės.
„Kiek teko girdėti, ten naktį vaidenasi labiausiai. Dabartiniai savininkai buvo net langus susidėję ir pradėjo gyventi. Sakė, kad pirmą naktį nieko nenutiko, antrą - nieko, bet trečią naktį pradėjo rodytis kažkas ir smaugti juos. Tai nė savaitės nepragyveno. Manau, nugriaut jį reikia, o plytas ir sklypą parduoti“, - pasiūlė dar vienas „Facebook“ narys.
Tokie komentarai iškart sužadino smalsumą. Reikėjo įsitikinti savo akimis.
Apie vaiduoklius negirdėjo
Baugusis namas - Dreižių kaime. Todėl paskambinau į Agluonėnų seniūniją ir paklausiau seniūnės Laimos Tučienės, ar ji yra girdėjusi sklandančių gandų apie šį namą.
Ji linksmai prasitarė, kad tikrai nieko panašaus nebuvo girdėjusi, o kam šiuo metu priklauso negyvenamas statinys, taip pat nežinanti.
Pašnekovė tikino, kad namo savininkas prieš kelerius metus išvyko į užsienį. Daugiau – jokių žinių.
Bendražygių neradau, todėl prie šio namo ryžausi važiuoti viena, norėjau išsiaiškinti, ar ten tikrai vaidenasi.
Fotoaparatas strigo
Atvažiavusi jaučiausi rami. Pasiėmiau fotoaparatą, telefoną įsidėjau į kišenę. Iš pradžių nufotografavau namą iš išorės. Tada patraukiau į vidų.
Vaizdas - ne koks. Akivaizdu, kad čia seniai niekas negyvena. Pastatas - prie tokio kelio, kuriuo vyksta judrus eismas. Iš šiukšlių matėsi, kad čia kažkas apsilanko. Gal benamiai, gal šiaip vietos jaunuoliai puotauja.
Staiga supratau, kad mane apėmė keistas nerimas. Ir dėl to pyktelėjau ant savęs.
Akį patraukė mediniai laiptai, kurie kilo į antrąjį namo aukštą.
Prieš užlipdama į viršų labai norėjau nufotografuoti vieną tamsų kambarėlį. Bet staiga kažko pradėjo strigti skaitmeninis fotoaparatas. Supratau, kad mane veikia baimė, o ne vaiduokliai. Kiek spaudžiau, tiek neužsifiksavo kadro. Nusukau objektyvą į kitą pusę – viskas gerai, fotoaparatas veikė. Vėl bandžiau įamžinti tamsoje skendintį kambarėlį – ir vėl neveikė.
Dėl to žaidimo su fotoaparatu kilo dar didesnis nerimas. Supratau, kad baimė - niekuo nepagrįsta, tačiau į antrąjį aukštą lipti neprisiverčiau. Eidama link automobilio sprendžiau, ką daryti – apsisukti ir grįžti, ar eiti kuo toliau. Galiausiai tvirtai pasiryžau užlipti laiptais į viršų ir pažiūrėti, kas ten darosi. Bent jau nuotrauką padarysiu.
Išgąsdino šmėkštelėjęs šešėlis
Mediniai laiptai buvo aplūžę, seni ir statūs. Užlipau. Medinė pastogė, aplink keletas senų daiktų, baldų, kažkokių medžiagų. Lyg ir niekuo neišsiskiriantis negyvenamas namas.
Stovėdama ant laiptų bandžiau fotografuoti, bet staiga kažkas šmėstelėjo pro akis, maždaug už dviejų metrų nuo manęs. Nei katinas, nei paukštis. Nemačiau jokios gyvasties. Kadangi šį kartą jau rimtai įsibauginau, tai nulėkiau laiptais žemyn, į lauką. Taip nieko ir nepešiau, net ir nuotraukos nespėjau padaryti.
Tada pagalvojau, kad užduoties neįvykdžiau. Bet vėliau paaiškėjo, kad į paslaptingąjį namą man dar teks sugrįžti.
Vaidenasi avarijoje žuvusi šeima?
Nutariau užsukti pas netoliese gyvenančius žmones ir pasikalbėti su jais.
Atvažiavau į sodybą, įsikūrusią visai prie geležinkelio pervažos.
Mane pasitiko vidutinio amžiaus vyriškis. Jis nenorėjo pasakyti savo vardo ir pavardės, bet papasakojo, kad tane name, kur visai neseniai aš ir buvau, tikrai vaidenasi.
„Kažkas tokio ten yra. Esu girdėjęs, kad ten vaidenasi. Pats niekada neinu į tą namą. Mano sūnus ten kažkada darė remontą, tai pasakojo, kad labai neramu buvo, šiurpas kūnu jam ėjo“, - pasakojo vyriškis.
Jis tikino, kad toje sodyboje jau seniai niekas nebegyvena, o maždaug prieš 20 metų tuo metu buvę savininkai, vyras ir žmona, žuvo eismo avarijoje.
Pašnekovas pasiūlė nuvažiuoti pas kitus žmones, kurie šiose apylinkėse gyvena jau labai seniai ir tikrai turės ką papasakoti.
Taip ir padariau.
Pasakojo apie juodąją magiją
Apsilankiau pas kitus namo-vaiduoklio kaimynus. Vienoje sodyboje durų niekas neatidarė, todėl patraukiau į kitą kiemą. Čia mane pasitiko Arūnas Šerpetauskas. Išgirdęs, kokiu klausimu atvykau, pakvietė savo mamą. Senolė papasakojo įdomių ir intriguojančių istorijų.
„Čia gyvename jau 29 metus. Tikrai ten, toje sodyboje, kažkas gyvena, bilda. O ir pas mus bildėjo. Kai atsikraustėme čia gyventi, to net nežinojome. Bet paskui dar prieš mus gyvenusi moteris papasakojo, kad pas ją net lėkštės be priežasties duždavo, durys trankydavosi ir kitokie bildesiai kildavo. O kai mes parsikraustėme, tai labai bildėjo antrajame aukšte, kur stogas. Būdavo, šuo žiūri į viršų ir loja. Mes nieko nematydavome“, - kalbėjo 71 metų Eugenija Šerpetauskienė.
Moteris prisiminė, kad iš bažnyčios parsiveždavo šventinto vandens, žvakių, duonos, visur jų pridėliodavo ir taip bandydavo apsisaugoti nuo nematomų svečių.
Eugenija sakė, kad gretimoje sodyboje buvo keista kaimynė, kurią vėliau visi vadino Juodąja magija.
„Kai netikėtai numirė vyras, dukra nuvežė mane į Klaipėdą pas ekstrasensę. Ši ir papasakojo, kad esą turime kažkokią kaimynę, kuri mus visus veikia savo juodąja magija. Per tą kaimynę esą ir mano vyras ligą gavo ir mirė. Ekstrasensė sakė, kad nebendrautume su kaimyne, nes tik blogį taip pritrauksime. O kad namus apsaugotume nuo blogų dvasių, liepė 7 vakarus, prieš 24 valandą, maldas kalbėti, bet aš jau to teksto neatsimenu.
Kai atėjo aštuntas vakaras, kažkas po vidurnakčio ėmė belsti į langą. Pasirodo, kad kaimynė, Juodoji magija, buvo atėjusi ir šaukė, esą mūsų juoda karvė pasileido. Bet jokia karvė nebuvo pasileidusi. Kai pavargome nuo nuolatinių bildesių namo viršuje, padarėme remontą ir išgriovėme lubas. Po trijų dienų kaimynė Juodoji magija pasimirė“, - pasakojo Eugenija.
Sūnus Arūnas pasakojo, kad vaidenosi ir bildėjo ne tik mano neseniai aplankytame name-vaiduoklyje, bet ir gretimose sodybose. Jis dar teigė, kad name-vaiduoklyje jam teko daryti remontą.
„Labai nejauku buvo. Visas tas namas yra labai nemalonus. Kažko ypatingo mes tuo metu nepastebėjome. Sukrėtė vienas įvykis – netikėtai tuomet mirė namo savininko patėvis. Sukniubo lovoje ir daugiau nepakilo“, - pasakojo Arūnas.
Vyras nežinojo, ar tame name tikrai yra vaiduoklių, ar kitokių dvasių, tačiau, kad vaidenasi, girdėjo labai daug kalbų. Arūno nuomone, kalbos apie vaidenimąsi galbūt sklinda dėl to, kad tame name yra įvykę labai daug mirčių.
Pasak Šerpetauskų, tame keistame name ilgai nepagyveno nė vienas buvęs savininkas.
* * *
Šerpetauskai sutiko mane palydėti į namą-vaiduoklį. Tuomet jau drąsiau užlipau į antrąjį aukštą ir padariau keletą nuotraukų. Beje, tuomet niekas nešmėstelėjo.
Atkreipiau dėmesį, gal mane tąkart išgąsdino nuo pravažiuojančio automobilio kritęs šešėlis. Tačiau langas buvo aklinai užkaltas lentomis. Vargu ar taip aukštai, iki pastogės, gali užkilti važiuojančių transporto priemonių atšvaitai.
