Stereotipinė lietuvio elgsena ir galvosena yra valstietiška. O didžiausia valstiečio vertybė yra darbštumas. Kuo labiau žmogus vargsta, tuo jis lietuviui darbštesnis, tuo didesnės pagarbos vertas.
O gal yra atvirkščiai? Vargsta dėl to, kad nesugalvoja, kaip sau palengvinti darbą? Daugelio akyse vienos rusų pasakos herojus, beje, absoliutus tinginys, yra vertesnis dėmesio. Nes gudrus ir protingas.
Tai yra rusų liaudies pasaka „Lydekai paliepus, man panorėjus“. Tingus bernas sėdi ant krosnies, o kai reikia kur nuvykti, krosniai paliepia jį nuvežti. Suprantama, kad caraitė į sutuoktinius išsirenka vyruką, gebantį ne eiti, o važiuoti. Ne paklusti, o įsakinėti.
Kam caraitei reikalingas kruvinai nusidirbęs lietuvis?
Kruvinas darbininkas vakare yra pavargęs, jį labiau vilioja lova, o ne moteris joje. Sulaukęs garbaus amžiaus skundžiasi sąnarių ir nugaros skausmais. Tuo tarpu caraitės vyras vakare ieško ne poilsio, o pramogų. Tai blogiausiu atveju. O geriausiu – galvoja, ką čia dar sugalvojus, kad dirbti būtų lengviau ir paprasčiau arba visai vargti nereikėtų.
Dažnai ypač vyresnio amžiaus žmogui darbštus yra tas, kurio iki kraujo nutrinti delnai, sukietėjusios nuospaudos, neatplaunamos panagės. Lietuviui apibūdinimas „kruvinas darbininkas“ yra didžiausias komplimentas, didžiausia vertybė.
Švariais ir, neduok Dieve, blizgančiais batais, baltomis kvepiančiomis rankomis žmogus yra tikrų tikriausias tinginys. Anksčiau darbštumas neišvengiamai buvo tapatinamas su juodu fiziniu darbu. O dabar lietuvis tapo darboholiku ir tuo didžiuojasi. Nes lietuvis negali nusikratyti per kelias kartas į kraują ir genus įaugusio baudžiauninko ir kolūkiečio. Nes niekaip negali suprasti, kaip per savaitę galima dirbti tik keturias valandas ir uždirbti milijonus. Turbūt vagia.
Todėl iki šiol Lietuvoje verslininkai paprastai yra laikomi vagimis, neturi gero vardo.
Lietuvoje baudžiava buvo lemta penkioms šešioms kartoms. Vos ši pasibaigė, prasidėjo antroji baudžiavos banga – užėjo sovietmetis. Kaimiečiai buvo suvaryti į kolūkius, o miestiečiams buvo skiepijama kultūra, kurios esmę tiksliai parodė rusų filmas „Šuns širdis“: paradinius įėjimus uždaryti, kilimus nuimti, vaikščioti pro galines arba atsargines duris. Bet kokios poniškos apraiškos buvo pajuokiamos ir smerkiamos. Protinis darbas taip pat nebuvo vertas didelės pagarbos. Į aukštumas buvo keliami socialistinio darbo spartuoliai ir kosmonautai.
XX amžiuje inteligento atlyginimas buvo mažesnis negu fizinį darbą dirbančio darbininko – tuo pasirūpino komunistai. O nepriklausomos Lietuvos parlamentarai tokią tvarką įtvirtino ir XXI amžiuje, Seimo krovikams mokėdami tiek pat, kiek aukštuosius mokslus baigusiems savo padėjėjams.
Anuomet kolūkietei su darbininku buvo pastatytas garsusis paminklas, o iš darbo atleistas inteligentas viename rusų filme gatvėje kaulijo išmaldos, prašydamas jo nesiųsti į kaimą, kad nesužlugdytų kolūkio. „Mes nieko nemokame dirbti“, - virkavo iš darbo atleistas inteligentas.
Pagal tokią logiką, prie Seimo visai natūraliai galėtų atsirasti tautos išrinktųjų sampratą apie darbo jėgą ir išsilavinimą atspindinti skulptūra, kurioje karutį stumtų parlamentaro padėjėja (nes dažniausiai tai yra moterys ir merginos) ir krovikas. Lietuviškieji tarybinės liaudies likučiai džiūgautų, jeigu išsilavinę valstybės tarnautojai būtų atleisti arba dirbtų už socialines pašalpas. Nes valstybę valdyti gali dainininkai, šokėjai, laidų vedėjai, aferomis ir kontrabanda pakvipę verslininkai.
To, kas buvo diegta šimtmečiais, per kelis dešimtmečius nepakeisi. Seneliai geru laiko tokį anūką, kuris ne prie knygų palinksta, o daržą sukasa, ūkio darbus nudirba. Baltarankiai inteligentai, nors ir neblogai uždirbantys, negirtuokliaujantys žentai bei marčios, ypač jei prie knygų ar kompiuterio sėdi, laikomi niekam tikusiais – kaip tokiam savo ūkį patikėsi, pinigus paliksi, juk apie žemę nieko neišmano, dar pradangins pinigus beinvestuodami?
Įžengę į XXI amžių lietuviai suprato, kad baudžiavinė ir kolūkinė darbštumo samprata nepakito. Tarnautojai, menininkai ir kiti proto darbininkai gauna mažesnius atlyginimus negu, pavyzdžiui, statybininkai. Inteligentams įsidarbinti rengiami konkursai, o statybininkai viliojami gerais uždarbiais.
Baudžiavos šimtmečiai mumyse suformavo iki šiol gyvybingą nuolankumą, kurį demonstruojame bendraudami su viršesniais už save pagal pareigas, pajamas, su užsieniečiais.
Kumečio sindromas – tai intuityvus siekis pasiduoti kito, galingesnio globai, tikintis iš jo ne tik fizinio saugumo, bet ir kasdieninės duonos gabalo, yra pastebėjęs dr. Romualdas Grigas. Taip elgiamasi iš kultūroje užkoduoto genetinio įpročio pasiduoti susidūrus su stipresniu, turtingesniu už save, disponuojančiu didesnėmis galiomis. Tai ilgametę prievartą patyrusių žmonių bruožas, dėl savisaugos, išlikimo instinkto atsiradęs bruožas. Jo šaknys glūdi baudžiavos, paskui - okupacijos kankintoje Lietuvoje. Ir – aukštosios kultūros stygiuje.
O juk svetimtaučių, kitados keliavusių per Lietuvą, užrašai tvirtina, kad lietuviai buvę geri kariai. Tik tuos geruosius bruožus lietuviai prisimena itin retai, sykį per šimtmečius, kaip tai nutiko 1991 m. sausio 13 d., bet šios savybės miegojo tuomet, kai grupelė lietuvių važiavo į Maskvą stalininės saulės.
Kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas nuolankumą pavadino prakeiktu lietuvio bruožu. Pagal vieną jo kūrinį „Dėdės ir dėdienės“ Lietuvos kino studijoje buvo pastatytas filmas, kurio kūrėjai jį taip ir pavadino „Tas prakeiktas nuolankumas“.
Prieš aukštesnius už save lietuviai dažniausiai yra nuolankūs, o su žemesniais elgiasi žiauriai. Tai vergo bruožas. Lietuviai yra itin nepatiklūs, net sakoma, kad nepatikliausi Europoje. Tai vėlgi suformuota kaimiškos visuomenės – uždaros ir nepatiklios.
Esame darboholikai, kruvini darbininkai, nes esame kvaili.
Lietuviai nugaros smegenimis junta, kad čia kažkas negerai. Todėl rinkimus ir laimi bernai, įsakinėjantys krosniai, o žurnalistus išvadinantys „šūdais“.
