Spyriokis nesispyriojęs: vyrai netrukdavo parversti peniukšlio ant šono. Akimirka, ir aštrus skerdiko peilis sustabdydavo išgąsčio dar nė nesurakintą gyvulio širdį. Kraujas, perlipęs pakišto dubens kraštus, susigerdavo į sniegą. Ir paskutinį kvapą išleidusį gyvulį skerdikui talkinantys vyrai patiesdavo ant iš vyrių iškeltų tvarto durų.
Nė vienam vaikui nebuvo lemta matyti, nei kada skerdikas išsigalanda peilį, nei girdėti, ką jis ištaria prieš egzekuciją. Visi mažieji, uždaryti troboj, bandydavo ką nors įžiūrėti staipydamiesi prie lango. „Štiš“, - nugindavo juos į šalį ašaras rankove nubraukusios moterys.
„Man buvo bene šešeri, kai parvertę kiaulę vyrai suėjo į trobą „padaryti gramelio“. Žvilgt per langą. Ogi kiaulė žirgloja per kiemą. „Tai tu, motin, su vaikais kiaulės raudodama, prikėlei ją iš numirusių“, - suvertęs stikliuką gerklėn, užsikosėjo šeimininkas“, - prisiminimų pažarstė uteniškė Jadvyga Aleksienė.
Netoli ta kiaulė nužirglojo. Žlegt vidury kiemo, ir susmuko negyva. Tačiau tokių istorijų – mažai. Paprastai skerdikas „neprašauna“. Ir jo peilio paliesta širdis iš karto nustoja plakusi.
Skerstuvių ritualai
Kiaulės skerdimas kaime visada buvo tam tikras ritualas. Ūkininkai nepatikėdavo šio darbo bet kam. Kviesdavo skerdiką, nes tik įgudusi ranka gyvuliui atimdavo gyvybę be kančios. Paprastai peniukšlį ant šono versdavo penktadienį. Neskubėdavo – palaukdavo, kol saulė aukštėliau palypės.
Būta laikų, kai paršelio šeriams nusvilinti vyrai surišdavo šiaudų ar linų šluotas. Tačiau sovietmečiu per skerstuves kaime jau ūždavo dujinės kaitinimo lempos, vėliau – dujiniai degikliai.
Svilina, būdavo, skerdikui talkinantys vyrai šerius, gramdo peiliu, vėl svilina. Nuplauna karštu vandeniu įmerktomis skepetomis, ir vėl svilina. Ir taip šveičia gerą valandą, kol nuo ugnies pajuodusi oda tampa skaisčiai gelsva.
Paskutinįkart nuplovę, pakiša po peniukšliu šiaudų patalą. „Viskas, - atsitiesę prataria. - Motin, nešk dubenis.“
Bet greičiau nei šeimininkė į trobą jų paimti nudumia į svilinamą gyvulį spoksoję vaikai. Dubenys jau būdavo ištraukti iš palėpės, išplauti. Skerdikas, mėsinėdamas kiaulę, į juos suvers žarnas, sumes kepenis, plaučius, taukus.
Pirmiausia aštrus skerdiko peilis slysta peniukšlio pilvu, rėždamas didžiulį ratą. Iš papilvės atrėžtą gabalą į rankas gavęs šeimininkas nuneša jį į skerdienai paruoštas lentynas šaltame sandėliuke.
Skerdikas nukelia taukinę (vėliau ji bus sumalta ir didžiuliame katile kaitinama tol, kol suspirgės į aukso spalvos spirgus). O kai jis atidengia žarnas, prasideda pats įdomumas. Suvertęs jas į dubenį, atsargiai atplėšia taukais apkibusius inkstus. Tuomet eilė ateina kepenims – šiukštu, kad tik peilis nekliudytų ir nepaleistų tulžies.
Netrukus šalto vandens kibire atsiduria plaučiai, pavymui – ir širdis. „Brr“, - suraukia nosį aplink dorojamą kiaulę straksintys vaikai. Mat joje žioji sukrešėjusiu krauju aplipusi peilio atverta skylė.
„Duok puodelį“, - skerdikas, būdavo, išsemia iš diafragmos kraujo likučius ir supila į stiklainį. „Bus kraujiniams vėdarams“, - ištaria. Ir sukišęs rankas kone iki alkūnių į kiaulės pilvą, skepeta sausai jį iššluosto.
Rėžt – lašinių gabalas, rėžt – vienas kumpis, netrukus – kitas. Pažandė, nugarinė, šonkauliai. Visa tai pamažu, vyrams su mėsos gabalais lakstant nuo tvarto iki trobos, sugula sandėliuko lentynose.
Tol, kol vyrai darbuojasi, šeimininkė murkdo rankas dubenyje valydama žarnas. Pamažu, smarkiai neskubant, sudorojama visa kiaulė - nuo uodegėlės iki ausų galiukų. Ir tuomet, atrėžus kilogramą kitą skerstuvių kaimynams ir pačiam skerdikui, namie už stalo būdavo sėdama ragauti per visą triūso laiką suspėjusios išvirti šviežios mėsos.
Sandėliuke jau riogso ir iš klojimo ištemptas, švariai iššveistas didžiulis medinis lovys. Nes kitą dieną į jį teks sukrauti druska, pipirais, lauro lapais ir česnakais įtrintus kumpius bei lašinius. Ir sūryme mirkyti kone visą savaitę.
Skerdykloje ritualų mažiau
Šiais laikais - daug kas kitaip. Skerstuvės - ne išimtis. Nė kvykt. Nė menkiausio garso. Akimirka kita, ir, atrodo, ką tik garde kriuksėjusi kiaulė jau tįso ant stalo Utenos rajone esančios „Šiaudinių mėsinės“ skerdykloje.
Kaime nebeliko skerdikų. Todėl net ir tie žmonės, kurie šiais laikais po vieną kitą paršelį užsiaugina sau, kad turėtų gardžios mėsos, šiuos gyvulius paskersti ir išmėsinėti patiki mažoms skerdykloms.
Įsiprašyti šiuo metu į skerdyklas – sunku. Griežti veterinarijos reikalavimai – tai slenkstis, kurio perlipti pašaliniams paprastai nelemta.
Mūsų laimei, „Šiaudinių mėsinės“ vadovai buvo geranoriški. Su šios nedidelės mėsos perdirbimo įmonės gamybos direktore Jadvyga Alekniene sutarėme dėl vieno dalyko: netrukdysime skerdikui atlikti savo darbo. Todėl skerdyklos duris teko praverti, kai joje dirbantys vyrai jau buvo paruošę kiaulaitę svilinti ir uždegė dujinius degiklius.
Ugnimi nusvilinto gyvulio mėsa – daug gardesnė, nei nušutinta. Tačiau didžiosios skerdyklos, per dieną paskerdžiančios jei ne šimtus, tai dešimtis kiaulių, seniai išjungė tokius degiklius. Ir šerius nupliko panardindami skerdeną į karštą skystį.
Tuo tarpu Šiaudinių skerdykloje du vyrai dirbo savo darbą, nesižvalgydami į šonus. Svilino, plovė karštu vandeniu, toliau svilino. Tuomet, kai nusvilinta kiaulaitės oda deramai nušviesėjo, persmeigė kulkšnis kabliu. Ir, iškėlę trosu aukštyn, ėmėsi ją mėsinėti.
Nediduko ūkio skerdikas darbavosi aštriu peiliu, tarsi tai būtų daręs šimtą metų. Nurėžė galvą. Prilašėjo kraujo. Vandens čiurkšle jį visą nuplovė. Tuomet peiliu išilgai perskrodė pilvą. Minutė kita, ir išverstos žarnos jau garavo dubenyje.
Netrukus jo rankose pasirodė vienas į taukinę įsuptas inkstas, po to – kitas. Paklojęs ant stalo kepenis, nurėžė tulžį. Į dar vieną dubenį nuskriejo plaučiai.
Skerdikas dirbo plaudamas kraują ir nuo grindų, ir nuo prijuostės. Skubėdamas, nes laiko viskam, pagal surašytus veterinarijos reikalavimus, atseikėta nedaug. Galop išskrosta kiaulė buvo pjūklu perrėžta išilgai pusiau ir padėta atvėsinti.
Sunku net įsivaizduoti, kaip visa tai, kaukiant dujiniams degikliams, svylant šeriams, tykštant kraujui ir virstant žarnoms, būtų atrodę sostinės centre, stebint Kaziuko mugės lankytojams.
Svarbu net ir gera nuotaika
„Kad man nė viena nebūtumėt susiraukusi“, - „Šiaudinių mėsos“ technologė Vida įsitikinusi, kad ritualų dirbant ir šiuolaikinėje skerdykloje pravartu laikytis. Todėl nepraeina pro šalį nepaklaususi, kas bendradarbei nutiko, jei nuotaika nuo jos veido būna nusitrynusi. Ir niekada nepagaili gero žodžio, kad ją pakeltų.
Juk rankų darbo mėsinėje – į valias. Mėsinėje triūsiančioms moterims ir prieskonių pačioms tenka paruošti. Nes, anot Vidos, pipirus sumalti, lauro lapus susmulkinti ir česnakų prikapoti būtina patiems. „Užtat gerai žinome, ką į gaminius sudedame“, - paaiškino Vida.
Kol dešras sukemša, kol kiekvieną virvele suveržia, kol subrandintas į rūkyklas sukrauna, gaminius žmonių rankos daugybę kartų palytėja. O ir alksnių dešroms išrūkyti tenka patiems iš urėdijos parūpinti.
Jeigu kurie nors žmonės šioje darbų grandinėje įdėtų neapykantos, vargu ar vėliau kas nors tokias dešras pirktų.
