Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (ŽLEK) nusprendė, kad naujienų agentūros BNS direktoriaus Artūro Račo bei seimo narių Petro Gražulio ir Irenos Šiaulienės skundai dėl A. Ramanausko įrašo pagrįsti – „Metų šūdų apdovanojimų“ autorius visais trimis atvejais pažeidė etikos kodeksą.
ŽLEK pirmą kartą ėmėsi nagrinėti socialiniame tinkle paskelbtos informacijos ir, komisijos pirmininko Lino Slušnio teigimu, tuo užsiims ir toliau.
L. Slušnys sako, jog toks sprendimas buvo priimtas, kad socialiniai tinklai netaptų vieta, kur galima pasislėpti ir elgtis kaip tik nori.
„Jaunesni komisijos nariai parodė, kad viešos „Facebook“ paskyros, kurias galima prenumeruoti, atitinka tinklaraščio apibūdinimą, dėl to joms galioja Visuomenės informavimo įstatymas,“ – paaiškina komisijos pirmininkas. Tinklaraščiai Aukščiausiojo teismo išaiškinimu visuomenės informavimo priemonėmis pripažinti 2009 m. balandžio mėnesį.
Tačiau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (VU KF) daktarė Jolanta Mažylė sako, kad vien dėl to, kad L. Slušnys „Facebook“ paskyrą pavadina visuomenės informavimo priemone, ji tokia netampa: „Šiuo metu negalima „Facebook“ priskirti prie visuomenės informavimo priemonių vien dėl to, kad tai yra visiškai atskira medijų rūšis ir neturi nieko bendro su viešosios informacijos platinimu“. Anot J. Mažylės, ŽLEK turėtų rūpintis žurnalistų profesinės etikos ugdymu, o ne viešosios erdvės etika.
Kalbi vienam – kalbi viešai
VU KF Studentų mokslinės draugijos organizuotoje paskaitoje „Žodžio laisvė: viešojo kalbėjimo teisinės ribos“ žurnalo „Veidas“ leidėjas ir teisės mokslų daktaras Algimantas Šindeikis teigė, kad bet kokia informacija, kurią vienas žmogus pasako kitam jau yra viešoji, o skirtumo, ar ji yra pasakyta virtualioje erdvėje nėra.
Pasak jo, nesusipratimų dėl to gali kilti tik tada, kai tam tikri žmonės siekia didesnių žodžio laisvės ribų sau. Paklaustas kaip vertina vieno iš „Veido“ autorių Audriaus Bačiulio, „Facebook“ save vadinančio Protingu Chamu, nenorminę leksiką socialiniuose tinkluose, A. Šindeikis atsakė: „Prastai“.
J. Mažylė pritaria A. Šindeikiui ir sako, kad ji priskiria „Facebook“ kalbėjimui viešojoje erdvėje: „Nesąmonė, kai žurnalistai rašo, kad dabar plūstis „Facebook“ paskyroje bus rizikingiau, nes neva būsim baudžiami. Tai palaukit, o plūstis gatvėje, viešoje vietoje, ar yra tinkama?“
Humanitarinių mokslų daktarė mano, kad žmonės nesugebėjo pasiruošti bendravimo perkėlimui į viešąją erdvę ir jie greičiausiai net neįsivaizduoja, jog bendrauja su visais: „Jie jaučiasi, kaip, atsiprašau, nuosavam tualete.“
Filologijos fakulteto lektorė Regina Čičinskaitė sako, kad virtualioje erdvėje viešai kalbantis gauna kitokį grįžtamąjį ryšį. Jis tampa nenuspėjamu, nes anonimu virtęs klausytojas atsipalaiduoja, elgiasi iš esmės kaip privatus žmogus, trina viešosios ir privačiosios erdvės ribas: „Kai nematai žmogaus mimikos, gestų, veido išraiškos, kalbi ne jam, kalbi apie jį ir nepastebi, kad jį apkalbi, ne kreipiesi į jį, o sudaiktini žmogų“.
Moderniosios retorikos dėstytojos nuomone, socialiniuose tinkluose svarbiau tampa ne žinutė, kurią siunti, o tu pats, nes kalbant gyvai tau ploja salė, o kai reiškiesi kokiame nors portale, bloge ar veidaknygėje, svarbus juk kiekvienas komentaras, kiekvienas „laikas“. Pripažįstamas tu, o ne tavo pasisakymas, tu reikšmingas, tu svarbus.
Taip pamažu socialinių tinklų vartotojai sužvaigždėja, tampa troliais, liguistai siekiančiais būti pastebėtais: „O kada tave greičiausiai pastebi? Tada, kai esi „kietas“, paironizuoji, pašmaikštauji, pasijuoki iš žinomo žmogaus, parodai savo drąsą ir išskirtinumą.“
Visų gerai žinomi, bet privatūs asmenys
Dar viena Visuomenės informavimo įstatymo problema, kurią įvardina A. Šindeikis ir J. Mažylė yra viešojo asmens apibrėžimas. Dabar viešaisiais asmenimis laikomi tik politikai, teisėjai, valstybės ar savivaldybės pareigūnai ir politinių partijų vadovai.
Anot A. Šindeikio, dažnai pasitaiko atvejų, kai asmuo de jure nėra viešas, tačiau de facto yra atvirkščiai. Pavyzdžiui Vokietijoje, įvairios pramogų pasaulio žvaigždės, žurnalistai ir kiti gerai visuomenei žinomi veikėjai pripažįstami viešaisiais asmenimis.
J. Mažylė mano, kad Visuomenės informavimo įstatymas yra gerokai morališkai pasenęs ir dabar geriausia būtų turėti vieną žiniasklaidos kodeksą, kuris apimtų tiek visuomenės informavimo politikos, tiek reglamentavimo dalykus.
„Aš manau...“ – ne argumentas
A. Šindeikio teigimu, pastaruoju metu teismuose įsivyrauja praktika, kai fakto ir nuomonės skyrimo testas tampa nebetoks svarbus, o svarbiau yra informacijos paskleidimo tikslo nustatymas. J. Mažylė su tuo nesutinka, anot jos, fakto ir nuomonės atskyrimas yra labai svarbus, ypač žiniasklaidos bylose dėl garbės ir orumo: „Pažeminti žmogų tai čia nėra nuomonė, bet dažnai žmogus galvoja, kad čia tik tokia raiška“.
Bet kokiu atveju žmogus dėl bet kokios viešosios informacijos paskleidimo gali kreiptis į teismą pagal civilinį arba baudžiamąjį kodeksus, o tokių ikiteisminių institucijų kaip Žurnalistų etikos inspektorius arba Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nuosprendžiai gali tik imponuoti teisėjui priimant sprendimą.
Bjaurios anoniminės patyčios
Trečiadienį Naujosios kairės judėjimo organizuotoje diskusijoje „Saviraiškos laisvė, neapykanta ir patyčios dabartinėje Lietuvoje. Ką nutyli žurnalistai ir teisėjai“ kultūros kritikas Karolis Klimka viešąjį kalbėjimą socialiniuose tinkluose apibūdino taip: „Facebook“ tapo vieta kur galima atsipalaiduoti, nebebūti TS-LKD nariu ir tapti svajonių personažu, konkrečiai – šūdų teisėju, visus ištaškyti pagal savo nuožiūrą“.
Šiuo atveju kalbama apie gana garsaus visuomenės veikėjo Algio Ramanausko „Metų šūdų apdovanojimus“, tačiau iš tikro dauguma patyčių internete yra anoniminės. K. Klimka sako, kad tai gali būti politiškai motyvuotos keršto akcijos, kai sudarkomos svetimos nuotraukos, paskleidžiama informacija apie tam tikrą asmenį, jis yra žeminamas.
„Ypač sudėtinga šią problemą spręsti „Facebook“ tinkle, nes jis yra JAV korporacija, jis yra JAV jurisdikcijoje, ir norint gauti, pavyzdžiui, tų anonimų IP adresus, atsakymai būna neigiami arba tai labai ilgai užtrunka.
Paklaustas kaip mato situaciją keičiantis ateityje K. Klimka nebuvo labai optimistiškas: „Visų pirma, tai yra JAV korporacinio imperializmo klausimas. Visų antra, Lietuvoje yra labai palanki aplinka patyčioms, nes yra gilios tradicijos, todėl „Facebook“ tapo fantastiška erdve joms pasireikšti įvairiausiais pavidalais.
Tai laikui bėgant žymiai nenuslūgs, tačiau jei atsirastų supratimas, kad tai nėra tiesiog nekaltas humoras, o tų kūrinių autoriai visuotiniai smerkiami (nebūtinai teisiškai baudžiami), tai gal kas nors ir keisis.“
