Beveik prieš dvidešimt metų, 1994-aisiais buvo pasirašyta Draugiškų santykių ir geros kaimynystės sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos Respublikos, kurios vienas iš punktų skelbė abiejų šalių įsipareigojimą saugoti tautinį, kultūrinį ir religinį tapatumą, sudaryti sąlygas jam plėtotis, užtikrinti galimybes mokytis tautinės mažumos kalba.
Tais pačiais metais pasiūlyta įgyvendinti po vieną mokyklų statybą: lenkiškąją – Lietuvoje, o lietuviškąją – Lenkijoje. Duris atvėrė didžiulė Jono Pauliaus II mokykla Vilniuje, o Lenkijoje – Vidugirių mokyklėlė, kurią dabar norima ir uždaryti. Toks „paritetas“ lydi Lietuvos ir Lenkijos politiką tautinių bendruomenių atžvilgiu iki šių dienų. Beje, Vidugirių mokyklą norėta uždaryti jau 1999 m.
Lenkijos valdžia darė kliūtis pastatyti mokyklą Seinuose, mieste, kur veikia įvairios lietuvių organizacijos ir kuris savo dydžiu pranoksta beveik grynai lietuviškąjį Punską. Nors su Seinais siejamas ir vyskupo A. Baranausko vardas, lenkai norėjo, kad ne tik mokykla, bet ir parapija būtų Vidugiriuose, o ne Seinuose, t. y. toliau nuo akių.
Iš 8 tūkst. lietuvių, gyvenančių šiame krašte, Seinuose gyvena apie 8-9 proc., o Seinų apylinkėse – dar apie 19 proc. Punsko valsčiuje - 78 proc. lietuvių. Per 10 metų lietuvių sumažėjo tūkstančiu. Tai ne tik emigracijos, bet ir nutautėjimo vaisius.
2005 m. vietos lietuviams lenkai iškėlė sąlygą sutikti su visų lietuviškųjų mokyklų uždarymu Seinų krašte. Lietuviai daugiausia gyveno ir gyvena ne šiame miestelyje, o kaimeliuose, gyvenvietėse, kurios išsibarsčiusios po visą kraštą. Uždarius lietuviškas mokyklas, dalis lietuvių gali nueiti ir į lenkiškas mokyklas. Be to, taip yra naikinami ir lietuvių kultūros židiniai, kuriomis tapo šios mokyklos. 2005 m. buvo politika prieš lietuvių mokyklėles Seinų krašte, o šiais, 2013 m. prieš mokyklėles Punsko valsčiuje.
2005 m. uždarius mokyklėles Seinų krašte, mainais pasiūlyta leisti statyti lietuvių mokyklą pačiuose Seinuose, aiškiai suvokiant, kad per trumpą laiką, be lėšų tai sunku padaryti. Bet lietuviai sugebėjo iki mokslo metų pradžios pastatyti pirmą pastatą, kuris dabar gerokai išplėstas.
Seinų „Žiburio“ mokykloje yra ir vaikų darželis, ir pagrindinė mokykla, ir gimnazija. Mokyklos darbą organizuoja vietos lietuvių fondas, pavadintas A. Baranausko vardu. Mokyklos salėje susirenka ne tik mokiniai ir jų tėvai, bet ir kiti vietos lietuviai, kurie gali naudotis ir biblioteka. Ši mokykla ir Lietuvių namai Seinuose yra ta lietuvybės atrama, kurią reikia remti ir puoselėti.
Lenkijos valdžia negali įsikišti į šios mokyklos darbą, keisti mokyklos vadovus, nes jos veiklą vykdo privatus fondas. Bet imtasi finansinių veiksmų prieš šiuos lietuvybės židinius. Fondas yra priverstas mokėti mokestį už žemės plotą, kur stovi lietuvių mokykla.
Apmokestinti net autobusiukai, kuriais yra vežiojami lietuviukai iš uždarytų aplink Seinus gyvenviečių. Dabar finansiniai rūpesčiai užgriuvo ir naudojant patalpas Varšuvoje. Už jas pareikalauta mokėti didelę nuomos kainą, nors jos skirtos, kaip mainai, Lietuvos lenkams skiriant patalpas Vilniuje. Ar lenkų draugijų turtas Lietuvoje irgi apmokestinamas? Kokiomis sąlygomis veikia Vilniuje milžiniški Lenkų namai?
Ne kokios kitos aplinkybės, o tik finansinės, yra nurodomos, kaip priežastys dėl ko dabar norima užsimoti prieš lietuviškas mokyklėles Punsko valsčiuje. Kai kurie aukšti Lenkijos politikai jau sako, kad tai ne Varšuva uždaro mokyklas, o vietos lietuvių politikai Seinuose.
Susitikimas aiškiai parodė: jie gerai supranta, kokią atsakomybę prisiimtų uždarę lietuviškąsias mokyklėles ir, kad nevykdančios savo įsipareigojimų Lenkijos valdžios yra stumiami tapti lietuvybės duobkasiais. Matyt, neatsitiktinai iki šiol nei vaivadijoje, nei centrinėje Lenkijos valdžioje niekas nenorėjo išgirsti Punsko lietuvių politikų raginimo, vykdyti savo finansinius įsipareigojimus.
Nepaisant visų pažadų skirti tautiškoms mokykloms ne 20 proc., o 80 proc. priedą prie bendro mokinių krepšelio, Lenkijos valdžia šį pažadą užmiršo. Šalies įstatymai draudžia savivaldybėms skolintis pinigų įsipareigojimams švietimo srityje. Jei Punsko valdžia priimtų biudžetą, kurio nepajėgia įvykdyti, gali atvykti komisaras ir nušalinti nuo valdžios išrinktus lietuvių politikus, įskaitant ir viršaitį ir pastatyti jam priimtinus asmenis.
Tą patį gali padaryti, jeigu Punsko valdžia iki vasario 28 d. nepriima jokio sprendimo mokyklų atžvilgiu. Reikia netradicinio sprendimo, kurio ir ieškojo pirmadienį Nepriklausomybės Akto signatarai, sąjūdininkai, atvykę iš Lietuvos Lenkijos lietuvių vadovai, Punsko valsčiaus valdžia, numatytų uždaryti mokyklų direktoriai. Ieškojo, nes suprato, jog tai nėra tik trijų nedidelių kaimo mokyklėlių, kurios gali būti uždarytos, problema. Tai lietuvybės išsaugojimo problema Punske.
Vakar toks sprendimas lyg ir buvo rastas. Dabar klausimas: ar pasiryš jį įvardinti lietuvių politikai iš Punsko. Jo įgyvendinimas šiais metais yra, aišku, neįmanomas be pažadėtos viešojoje erdvėje Lietuvos vyriausybės paramos ir visuomenės dėmesio, bet ateityje irgi aišku, kad tik finansinių skylių lopymu kasmet nieko nelaimėsime.
Lietuva skiria daug lėšų tautinių mokyklų išlaikymui savo valstybėje. Reikėtų įvertinti visą mūsų valstybės finansinių įsipareigojimų balansą tautinių mokyklų išlaikymui, juo labiau, kiek jie yra įgyvendinami abipusiškai vienodai su kita valstybe ir perskirstyti finansinius srautus taip, kad galėtume rasti lėšų lietuvybės išlaikymui Punske, Seinuose ar kitur, juo labiau Pietryčių Lietuvoje. Lietuva turi daug daugiau dėmesio skirti lietuvybės išsaugojimui, o svarbiausia, kaip valstybė, turėti stuburą.
Jeigu kas nors sutarta su kita valstybe, juo labiau su strategine partnere, tai reikia įgyvendinti tikro pariteto principu. Lenkų politikai Lietuvoje ir kai kurie jų gynėjai už šalies ribų dažnai kaltina mūsų valstybę pažeidžiant lenkų mažumos teises.
Bet faktai rodo ką kita: tokių kliūčių tautiškumui, kaip lietuviai Lenkijoje, lenkai Lietuvoje tikrai nepatiria. Matyt, jeigu būtų pasiūlyta jiems apsikeisti veiklos sąlygomis su Lenkijos lietuviais kažin, ar būtų daug norinčių. Gerai, kad tai dabar būtų suvokta.
