Mat penktas pagal dydį Lietuvos miestas – jau nebe didmiestis. Prieš keletą metų jame dar buvo per 100 tūkst. gyventojų, o šių metų pradžioje teliko 97 589.
Ne veltui merui suskambo ausyse klasiko Maironio eilės „Aš norėčiau prikelti”. Juk gyvųjų iš užjūrio tolybių nebeprisikviesi.
Laimė, kad bent Panevėžio tarybos politikai supratingi ir neleido ploninti mero ir jo pavaldinių piniginių. Tačiau Vyriausybės atstovė Panevėžio apskrityje R. Šošic nerimsta. Ji kreipėsi į teismą prašydama išaiškinti, ar sumažėjus gyventojų miesto prie Nevėžio vadovai dar gali gauti tokius pačius atlyginimus.
Priešgyniaudami Panevėžio politikai pasitelkė skaičių ekvilibristiką: Valstybinės ligonių kasos duomenimis, esą dar likę 109 tūkst. panevėžiečių, net Migracijos tarnyboje jų deklaruota 107 tūkst. Todėl prieš karpant atlyginimus reikėtų išsiaiškinti šią painiavą.
Pats V. Satkevičius taip pat neslepia, kad neketina susimažinti atlyginimo. Ir taip jau „į rankas” 4 tūkst. litų negauna. O jeigu dar kokiu tūkstančiu piniginė suplonėtų?
Kai pagalvoji, tikrai nekas. Sako, kai kurie kiemsargiai Vilniuje po 3 tūkst. litų algas ima. Jeigu Vyriausybės atstovė nenurims, ir V. Satkevičiui gali tekti prisiminti vargonininko darbą, iš kurio kadaise duoną pelnėsi.
Kita vertus, kodėl parūpo tik Panevėžio vadovų piniginės? Juk ir Lietuvoje nė 3 mln. gyventojų neliko. Tad atlyginimus turėtų susimažinti ir kitų miestų, rajonų galvos. Negi neuždarbiauja užjūryje marijampoliečiai ar raseiniškiai?
Beje, tai ir parlamentarus, ir ministrus liečia. Tad kodėl atpirkimo ožys – tik Panevėžys?
