Šis 26-erių metų talinietis lietuviškai šneka ir rašo taip laisvai, jog, jeigu ne kartkartėmis pasigirstantis akcentas, gali apskritai užsimiršti, kad jis kitatautis.
Viso pokalbio metu T. Noulikas nė karto nepaprašė kalbėti lėčiau, pakartoti ar paaiškinti kokį nors žodį, nors taip elgiasi dažnas, šnekėdamas užsienio kalba.
Talinietis neturi jokių lietuviškų šaknų ar širdies draugės Lietuvoje. Estas lietuvių kalbą išmoko dėl paprasčiausio susidomėjimo – tiesiog jaunuoliui patinka mokytis kalbų.
Šiuo metu, be estų kalbos, jis šneka septyniomis kalbomis – anglų, prancūzų, rusų, italų, suomių, lietuvių ir latvių.
Pastarąją kalbą T. Noulikas išmoko per kelis mėnesius, kai jam buvo 15-lika. Tuo metu paauglys Latvijoje turėjo susirašinėjimo draugų ir norėjo su jais bendrauti jų kalba.
Tačiau išmokęs latviškai estas panoro kalbėti ir panašiai skambančia lietuvių kalba, kuri yra senesnė nei latvių.
Vaikinas dar prisimena, kaip apie norą mokytis lietuvių kalbos prieš keletą metų užsiminė susirašinėjimo draugei lietuvei.
„Ji netikėjo, kad man pavyks. Sakė, kad norint išmokti šią kalbą reikia gyventi Lietuvoje. Paaiškėjo, kad ji buvo neteisi“, – džiaugiasi estas.
Pirmąsias lietuvių kalbos paskaitas, kaip laisvąjį dalyką, T. Noulikas pradėjo lankyti 2008-ųjų rudenį Tartu universitete. Čia jis studijavo geografiją.
Po semestro estas pagal mainų programą pusmečiui išvyko studijuoti į Rygą, kur irgi neapleido lietuvių kalbos, o grįžęs į Estiją kalbos žinias gilino dar semestrą.
„Maždaug tuo metu bandžiau mokytis ir kitų kalbų – graikų, japonų, vengrų. Tačiau jų neišmokau. Lietuvių kalba man labiau patiko, lengviau sekėsi mokytis. Galbūt todėl, kad gerai sutarėme su Tartu universiteto dėstytoja Reda Šmitaite. Ji beveik nuo pat pradžių su manimi šnekėjo lietuviškai“, – pasakojo T. Noulikas.
Tiesa, ne viskas ėjosi lyg sviestu patepta. Estas sako, kad jam buvo labai sunku mokytis kirčiavimo. Iš pradžių vaikinas bandė kalti taisykles, tačiau nesėkmingai, todėl dabar talinietis mokosi kirčiavimo klausydamasis kaip kalba kiti arba tardamas žodžius taip, kaip sako nuojauta.
Vengia T. Noulikas ir pusdalyvių, padalyvių ar dalyvių, nes nevisiškai supranta, kaip juos naudoti.
Norėdamas išmokti lietuvių kalbą kuo geriau, estas buvo atvykęs ir į Vytauto Didžiojo universitete rengiamus vasaros kursus, kurie jaunuoliui pasirodė labai naudingi, o vėliau metus pagal mainų programą studijavo Vilniaus universitete.
Tad T. Noulikas iš dalies savo tikslą pasiekė – dabar Lietuvoje jis turi ir draugų, ir pažįstamų, o šalies gyvenimą gali stebėti iš arčiau. Pastarąjį kartą draugus Vilniuje Tauno lankė sausį.
„Kiekvieną kartą išėjęs į Vilniaus senamiestį sutinku žmonių, kuriems turiu pasakyti „labas““, – pasakojo estas.
Lietuvos sostinėje pagyventi ir iš visų pusių ją pamatyti spėjęs jaunuolis tikina, kad Vilnius jam tebepatinka.
„Miestas turi ypatingą atmosferą. Palyginti su Talinu, Vilnius kitoks – jaukesnis, bohemiškesnės dvasios, pro jį pravažiuoja mažiau žmonių. Talino senamiestis daugiau turistų vieta, o Vilniaus senamiestyje ir vietiniai žmonės turi reikalų, jis gyvesnis.
Talinas yra daugiau verslo ir turizmo centras, kuriame visiems viskas aišku. O į Vilnių reikia pasigilinti atidžiau, kad jį suprastum“, – įspūdžiais apie miestą dalijosi estas.
Anot T. Nouliko, lietuviai šiltai reaguoja išgirdę, jog jis mokosi jų kalbos. Talinietis dėl to sulaukia daug teigiamo dėmesio, ir jau kone turi pravardę – „estas, kuris kalba lietuviškai“.
Tačiau tuo pat metu lietuviai estui ne kartą yra aiškinę, jog jų kalbos mokytis nėra reikalo – ja šneka tik trys milijonai žmonių. Čia, taliniečio manymu, ir pasireiškia vadinamasis mažos valstybės kompleksas.
„Daug kam keista, bet aš nesimokau kalbos dėl praktinių priežasčių. Tačiau kalbą išmokus galima pakreipti viską tokia linkme, kad iš to būtų naudos“, – svarstė T. Noulikas.
Jis pats nutarė gauti Lietuvos gido pažymėjimą ir pabūti gidu lietuviams Taline.
Bendrai apibūdinti lietuvių bruožus estui sunku – per daug skirtingų žmonių vaikinas yra sutikęs. Tačiau T. Noulikas nedvejodamas pripažįsta, kad lietuviai yra šiek tiek temperamentingesni nei estai ir dauguma jų pernelyg idealizuoja Estiją.
„Kai kuriose srityse Estija šiek tiek pralenkė Lietuvą. Tačiau man atrodo, kad lietuviams labai patinka idealizuoti mūsų šalį ir būti pesimistiškai nusiteikusiems dėl Lietuvos. Kartais girdint lietuvių pasakojimus, kaip Estijoje gerai, būna labai juokinga klausytis, nes tos kalbos prasilenkia su realybe. Svarbiausia, kad mano nuomonės šiuo klausimu niekas nenori girdėti. Estija lietuviams daugiau patinka kaip pozityvus pavyzdys ir jie nelabai nori gilintis į pačią šalį“, – svarstė T. Noulikas.
Estui lietuvių kalba taip patinka, jog jis prisijungė ir prie 2009 metais įkurtos Estijos lietuvių jaunimo sąjungos (ELJS).
Čia jis turi progą pasipraktikuoti lietuvių kalbą ir paprasčiausiai pabendrauti.
Portalo lrytas.lt žurnalistė Taline per vieną tokių, kartą per mėnesį rengiamų, bendruomenės susitikimų, kuriame buvo žaidžiamas protmūšis, ir susipažino su T. Nouliku.
„Taline vykstančiuose užsieniečių susitikimuose visada ieškau lietuvių ir latvių. Lietuvius kviečiu prisijungti prie ELJS, o latvius raginu ateiti į Estijos latvių chorą. Jame neseniai pradėjau dainuoti, nors dainuoti nemoku“, – aiškino estas.
T. Noulikas mano, kad atkakliais raginimais keletą Estijoje gyvenusių lietuvių jis pritraukė ateiti į keliasdešimt narių turinčią ELJS.
