Štai tada jaunesnė karta parodo, kad buvo ne tokia ir beviltiška. Tie, kurie buvo vadinami degradavusiais, yra ir politikai, ir mokslininkai, ir menininkai, ir verslininkai, ir žurnalistai, ir visuomenės veikėjai. Jie ima formuoti visuomenės veidą pagal savo idealus ir vertybes.
Šiandieninė Lietuva dar tebegyvena užaugusių hipių kartos dominuojamoje visuomenėje, tačiau ši po truputį užleidžia vietą užaugusių metalistų ir pankų kartai. Dažnas šiandien karjeros viršūnėje spindintis ar į ją kopiantis solidus keturiasdešimtmetis apie 1985-uosius dievino sunkųjį roką ir metalą, augino ar šiaušė plaukus ir statė pankišką skiauterę. Ar bent jau norėjo tai daryti. O tai, kas žavėjo jaunystėje, vienaip ar kitaip išlieka žavu ir visą gyvenimą.
Kiekviena modernių ir postmodernių paauglių karta trokšta laisvės nuo autoritetų, per atsiribojimą atrasdama, kas yra ji pati. Tačiau kiekviena karta maišto išraiškos priemones pasirenka skirtingas, pagal savo epochos dvasią. Metalistų subkultūra – radikalesnė ir griežtesnė už hipių, mažiau leidžiasi į kompromisus, nebijo aštriau šokiruoti.
Kokia taps visuomenė, kai šiandieniniai keturiasdešimtmečiai ir jiems įkandin ateinantys trisdešimtmečiai galutinai užims jos lyderių pozicijas? Ar subkultūrinę patirtį turintys žmonės daug jos vertybių išsaugo bėgant dešimtmečiams?
Politikas – išskustais smilkiniais
Seimo narys liberalas, buvęs švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius neslepia buvęs ir tebesantis metalo ir sunkiojo roko gerbėjas. „Smaigalyje buvo tokios grupės, kaip AC/DC, „Judas Priest“, „Accept“, „Motorhead“. Iki šiol mielai klausausi šitų grupių“, - sako 45 metų politikas. Jo klausomų grupių sąraše buvo ir senesnio roko - „Led Zeppelin“, „Deep Purple“.
G. Steponavičius prisipažįsta buvęs gana aktyvus metalistų subkultūros dalyvis. „Taip, žinoma“, - tvirtina politikas, bet ilgų plaukų sakosi nenešiojęs. „Tais laikais metalistai buvo dažniausiai pankuojantys – tai reiškia, išskusti smilkiniai, siauros kelnės. Tai kaip tik buvo antipodas ilgiems nešukuotiems vadinamųjų montanų – proftechninių mokyklų jaunimo – plaukams“, - pasakoja G. Steponavičius.
Tai, kas būsimą politiką metalo muzikoje žavėjo paauglystėje, tebežavi ir dabar: „Puiki muzika, ritmika, galimybė išsikrauti. Sunkusis rokas – ir tekstai, ir tam tikra gyvenimo būdo stilistika – tais laikais buvo būdas parodyti, kad tu esi kitoks, išsiskiriantis iš pilkos masės. Ir dabar man atrodo, kad tai su saviraiškos laisve susiję dalykai.“
Jaunystės maištas ir metalistų subkultūra G. Steponavičių tam tikra prasme netgi atvedė į politiką. Vasario 16-ąją liberalas savo „Facebook“ paskyroje, prisimindamas, kaip su bičiuliais šią dieną minėdavo besimokydamas Vilniaus A. Vienuolio mokykloje, rašė: „Nuo tada viduje kirbėjęs stiprus jausmas, išoriškai pasireiškęs susiaurintomis kelnėmis, išskustais smilkiniais ar ant palėpėje atrasto senelio portfelio aliejiniais baltais dažais užrašytu HM, atvedė mane į Sąjūdį.“
Mėgstama muzika politiką įkvepia ir sulaukusį keturiasdešimties. „Labai dažnai konkreti daina ar muzika gali tau pakelti nuotaiką, pakrauti darbams. Tai duoda labai daug“, - sako jis.
Profesorius išmoko prieštarauti
Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto Filosofijos katedros vedėjas profesorius Tomas Kačerauskas – G. Steponavičiaus bendraamžis. „Mėgau roką, taip pat art roką, džiazą, - sako ir jis. - Klausiau „Aerosmith“, „Accept“, „Pink Floyd“, „Deep Purple“, „Bon Jovi“, „Rainbow“, „Ozzy“, „Black Sabath“, „Slade“, „Judas Priest“... Moksleivis būdamas prijaučiau metalistų subkultūrai.“
Metalistų subkultūroje T. Kačerauskas sakosi įžvelgęs tam tikrą pasipriešinimo vyraujančiai sovietinei kultūrai ir vyraujančiai disko madai formą.
Profesorius, šiandien besipuikuojantis ant pečių krintančiais plaukais, prisipažįsta anuomet ilgų plaukų nenešiojęs, nors vienu metu turėjęs baltai nudažytą sruogą. „Dabartiniai ilgi plaukai – iš dalies kompensacija už anuos laikus, - šypsosi T. Kačerauskas. - Anais laikais nelabai galėjau tokių nešioti. Buvome baudžiami už tai.“
Šiandien profesorius prisipažįsta sunkiojo roko nelabai klausantis, daugiau pamėgęs klasiką. „Bet kai išgirstu muziką iš tų laikų, žinoma, kad jaučiu sentimentus“, - sako jis.
T. Kačerauskas sutinka, kad subkultūrinė jaunystės patirtis atsiliepia tolesniam žmogaus gyvenimui. „Atsiliepia gyvenimo būdui ir netiesiogiai – karjerai, - sako jis. - Įgijau tam tikrą krikštą kovojant su vyraujančia nuomone.“
Hipių kartai T. Kačerauskas sako jautęs ir tebejaučiantis simpatiją. „Susipriešinimas buvo su popso, disko kultūra. Mūsų, roko kartą nuo hipių kartos kaip pleištas skyrė disko kultūra“, - aiškina katedros vedėjas.
Roko karta aktyvesnė
Buvęs susisiekimo ministras liberalas Eligijus Masiulis – kiek jaunesnės kartos atstovas, jam 38 metai. „Paauglystėje labai imponavo „Depeche Mode“, - sako Klaipėdoje augęs politikas, bet prisipažįsta, kad jo mėgstamos grupės nemažai keitėsi. Iš lietuviškų grupių jis mėgo „Foje“, BIX, „Antį“.
„Klaipėdoje buvo susibūręs neformalus depešistų judėjimas, - pasakoja E. Masiulis. - Aš pats tokių šukuosenų nesidariau, bet bendravau su Klaipėdos depešistais.“
Užsienietiška muzika būsimam politikui buvo susijusi su saviraiška, o lietuviška – ir su prieš akis vykstančiu santvarkos pasikeitimu, socialiniais procesais. „Buvau aktyvus koncertų dalyvis, ėjau į „Roko maršus per Lietuvą“ ir kitus koncertus. Juos pirmiausiai tapatinčiau su laisvės pojūčiu“, - sako liberalas.
E. Masiulio požiūriu, hipių ir roko kartos požiūris į socialinį gyvenimą šiek tiek skiriasi. „Roko karta socialiai aktyvesnė, labiau įsitraukianti į visuomeninį gyvenimą. Hipių filosofijoje buvo atsiribojimas nuo daugelio reiškinių, kurie vyksta pasaulyje, o roko karta – protesto prasme socialiai aktyvi ir nenusišalinanti nuo visuomenės“, - aiškina jis.
Tačiau tarp kolegų politikų, praėjus daugybei metų, ypatingų kartų skirtumų sako nepastebintis. „Bet man atrodo, jeigu žmogus priklausė vienai ar kitai grupei, judėjimui, domėjosi muzika – nesvarbu, hipių, roko ar kitokia, - su juo galima lengviau rasti bendrą kalbą. Su jais tarpusavio supratimas geresnis, nei su tais, kurie neturėjo tokio hobio“, - sako E. Masiulis.
Epochos išraiška
Didžiulei viešųjų ryšių kompanijai „VRP | Hill & Knowlton“ vadovaujantis 34 metų Mykolas Katkus prisipažįsta esantis absoliutus melomanas ir iki šiol klausantis labai daug įvairios muzikos, tačiau sakosi užaugęs ant 1992 m. „grunge“ revoliucijos. Būtent tais metais Lietuvoje buvo pradėta rodyti MTV, ir būsimas viešųjų ryšių specialistas pamatė tokias grupes, kaip „Nine Inch Nails“, „Nirvana“, „Pearl Jam“, „Red Hot Chilli Peppers“.
M. Katkus sakosi visuomet prijautęs sunkiosios muzikos subkultūroms ir su jomis tapatindavęsis. „Dažniausiai būdavau arba metalistas, arba gotas. Tuo metu gotai buvo dar labai nauja subkultūra. Kai teko būti gotu, Vilniuje jų buvo gal septyni“, - pasakoja jis.
Pašnekovas kartų skirtumus visuomenės gyvenime sieja ne su tos ar kitos kartos klausyta muzika, o su pačia karta. Muzika ir idėjos priklauso nuo kartos realijų, o ne atvirkščiai.
„Kiekviena karta turi turėti savo maištingą muziką, - sako M. Katkus. - Kas 3-4 metus atsiranda vis naujas požiūris į maištingą muziką. Kažkada tai buvo rokenrolas, paskui – glamrokas, po to – pankrokas, tada – naujoji banga (new wave), sunkusis metalas, „grunge“ revoliucija, repo revoliucija...“ - vardija.
Kiekviena naujai atsiradusi muzika, pasak M. Katkaus, geriausiai išreiškia tuometinės kartos idėjas ir pasaulio matymą, laisvės įsivaizdavimą ir pojūtį. „Ne žmonės taikosi prie muzikos, bet muzika taikosi prie jų. Visos subkultūros prisitaiko prie kartos“, - sako jis.
