Pirmiausia, reikia pradėti pamiršti apie vadinamą „juodosios buhalterijos“ bylą - Darbo partija niekada nebus nubausta ar panaikinta , o kaltinamieji niekada nebus įkišti už grotų. Jie bus atiduoti perauklėti visuomenei, kuri visada gaili skriaudžiamų ir kituose rinkimuose jiems suteiks dar didesnius įgaliojimus.
Keista, kad tvarkiečiai ir darbiečiai nepradėjo jungtis anksčiau. Abi partijos - avantiūristinės , abi turėjo arba turi interesų Rusijoje, abi nukentėjusios nuo teisėsaugos, abi trokšta revanšo. Dabar abi turi galimybę suburti didžiausią Seimo frakciją, prie kurios prisijungs ir N. Venckienė.
Netikėtai atlaidžiu ir tolerantišku tapęs R.Paksas jau kurį laiką derasi su liberalcentristais ir apskritai yra pasiryžęs priimti į savo būrį visus, kurie pripažins jį vadovu. Būtent tai ir yra svarbiausia, o ne ideologijos ar idėjos.
Tačiau net jeigu iš blogo įpročio vis dar bandytume kalbėti apie politikų pažiūras, tarp V.Uspaskicho ir R.Pakso didelių skirtumų nėra. Nei vienas jų nėra socialdemokratas, abu verslininkai, naujieji kapitalistai, kurie tikrai nesižavi V. Andriukaičio socialistiniu humanizmu ir juo labiau jo peršamomis reformomis.
Be to, R. Paksas kažkada skelbėsi esąs liberalas, paskui staiga tapo religingu konservatoriumi, dabar vėl grįžta į pasaulietinį gyvenimą. Kaip jo žmona teigia – kovoti su „brudais“. Pastarieji, kiek įmanoma suprasti iš besijungiančių partijų lyderių neapibrėžto kalbėjimo, nėra koalicijos partneriai, socialdemokratai ar V. Tomaševskio politinė bendrija.
„Brudai“ ko gero yra kažkas kiti, gal toje pačioje Seimo salėje, o gal už jos. Ateityje pamatysime. Kita vertus, nesunku ir nuspėti. Vienoje televizijos laidoje V. Uspaskichas, paklaustas, kokiu tikslu jungiamos partijos, atsakė apytikriai aiškiai – telkti centro politinę jėgą. Tačiau nepasakė, kokio centro. Tikriausiai ne to, kurį kažkada propagavo R. Ozolas.
Atsakymas nėra mįslingas. Dešinės centro. Susijungusios Tvarkos ir teisingumo ir Darbo partija su būsimais satelitais pretenduoja į tą politinę vietą, kurioje dabar sėdi konservatoriai ir jiems pritariančių liberalų dalis.
Dar rinkimų kampanijos į Seimą metu V. Uspaskichas nuolat primindavo, kad jo ekonominės pažiūros yra artimesnės konservatoriams ir liberalams, nei socialdemokratams ir vis nepraleisdavo progos pagirti buvusio premjero A. Kubiliaus.
Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, džiaugdamiesi rinkimų rezultatais, pasitikėdami V. Landsbergio elektorato stabilumu ir laukdami , kol nuo valdžios koalicijos vežimo nukris kuris nors ratas, jaučiasi ramūs.
Deja, laikas lekia, konservatorių elektoratas pagal amžių tampa solidesnis, daug kas balsuoja iš inercijos, neturėdamas kitokio pasirinkimo, o nelabai visuomenėje populiari dabartinė konservatorių vadovybė neatrodo esanti pasiruošusi naujiems politiniams iššūkiams ir juo labiau vienyti išskydusius bei susipriešinusius dešiniuosius.
Darbo partija yra veržlesnė ir išradingesnė, o susijungusi su į save panašiais galėtų tapti rimtu faktoriumi dešinio pusrutulio stovykloje. Žinoma, jei netrukdytų teisminis procesas.
Dabartiniai konservatoriai vargu ar galėtų jiems pasipriešinti. Nedera pamiršti, kad Lenkų rinkimų akcija taip pat yra dešinioji partija, remiasi krikščioniškomis vertybėmis, rūpinasi savo bendruomenės tikinčiaisiais, bažnyčių būkle, šeimos vertybėmis ir privačia nuosavybe.
Koalicija su socialdemokratais Lenkų rinkimų akcijos rinkėjų yra laikoma pragmatiška, bet ne natūrali.
Konservatoriai padarė didžiulę klaidą, leidę įsižiebti beprasmei diskusijai dėl pavardžių rašymo originalo kalba ir praradę galimybę turėti natūralius dešiniuosius sąjungininkus.
Šiuo metu Lietuvos politiniai junginiai yra dirbtiniai, pritempti, ginami tuščiažodžiaujant, liejant demagogijos srautus ir visiškai neatitinkantys gyventojų interesų.
Todėl nenustebčiau, jeigu po kelių metų centro kairės ir centro dešinės dvipartinėje kovoje pastarosios pozicijas vietoj konservatorių ir liberalų užims persimainiusi Darbo partija su ją lydinčiais asmenimis.
Partijų jungimasis paspartins ir kitą labai svarbų „kas yra kas“ procesą, kurio šiuo metu Lietuvoje labiausiai ir reikia. Pirmiausia tai prasidės pačių besijungiančių partijų viduje.
Ne paslaptis, jog beveik visose partijose gausu tik karjeros siekiančių, ir savo pasirinkimo su savo įsitikinimais nesiejančių žmonių. Vienam partijos laivui susvyravus greitai perbėgama į kitą.
Tačiau egzistuoja ir partijų patriotai, kuriems ne vis tiek, kokia bus partijos ateitis. Žinomas politikas tvarkietis R. Ačas jau atvirai kritikuoja R. Pakso planus. Vienas ryškiausių šios partijos atstovų Aplinkos apsaugos ministras V. Mazuronis taip pat atrodo sutrikęs.
Tačiau tai nieko baisaus – yra partijų narių, kurie apie savo vadovų aljansus su kita partija sužino tik po kelerių metų. Ir vis dėlto, ne vien politinių jungtuvių liudininkams, bet ir visuomenei apeigų metu būtų pravartu pasitikrinti žinias apie pagrindinių dalyvių svarbius gyvenimo momentus.
Pavyzdžiui, kada ir kuo pasibaigė R. Pakso verslas Rusijoje, kokie buvo kontaktai su Rusijos valdžia, kokie liko įsipareigojimai? Koks iš Rusijos pusės V. Uspaskicho kraitis?
Žinoma, į tokius klausimus niekas neatsakinėja. Ir netgi atvirkščiai, gali paklausti: o kas jums darbo, norim jungiamės, norim skiriamės, tai mūsų asmeninis reikalas. Drįstu paprieštarauti – reikalas šis visuomeninis, nes abi partijos valdo valstybę.
