Ar todėl, kad buvę valdžioje dešinieji išsigando, jog santykiai, kaip ir turi būti, bus
atstatyti, ar iš pavydo, kaip Lietuvoje dažnai būna, ar dėl kitų priežasčių,
tačiau taip atsitiko.
Karingai nusiteikusieji smerkė užsienio reikalų ministrą už diplomatinio
mandagumo žodžius ir net pavertė juos „atsiprašymu valstybės vardu“,
aiškinosi ar jis galėjo (ir kaip drįso!) tai daryti.
Kai kas tai pavadino net valstybės išdavimu ir panašiais žodžiais.
Opozicijos lyderis, buvęs premjeras A. Kubilius, ko gero labiausiai kaltas dėl nemokšiškai sugadintų santykių su strateginiais partneriais, ragino „per daug neatsiprašinėti“, tuo
tarsi ir pripažindamas, jog santykiai vis tik buvo sugadinti.
Dar blogiau, jog sugadinę santykius, valdantieji konservatoriai ir
liberalai, trejus metų nieko nedarė, kad kaip nors juos pagerinti.
Pavyzdžiui, Lietuvos - Lenkijos parlamentinė asamblėja neveikia nuo 2009-jų.
O juk būtent šis parlamentinis forumas jau kone dvidešimt metų ir buvo ta
dvišalė politinė parlamentinė institucija, kur visuomet buvo keliami ir
diskutuojama pačiais aštriausiais dvišalių santykių klausimais.
Net jei konservatorių Užsienio reikalų ministras ir nebendravo su Lenkijos
kolega, kas yra keista, nes nevykdė savo tiesioginių pareigų, tai jau
parlamentarai, ko gero, kaip tik turėjo bent jau šį vakuumą užpildyti.
Tiesa, ne visi šįkart, ačiū Dievui, pralaimėjusių rinkimus dešiniųjų
isterikai pasidavė.
Politologai, ekspertai, apžvalgininkai iš esmės apgynė
ministro L. Linkevičiaus diplomatinius žingsnius, teigiamai vertindami
pastangas atkurti dviejų kaimyninių, Europos Sąjungos ir NATO šalių
pozityvią poziciją bendradarbiauti.
Kas, iš tikrųjų ir yra neišvengiama.
Teigiamas buvo ir kiek vėliau įvykęs ir premjero A. Butkevičiaus vizitas. Tuoj
pat po jo, praėjusią savaitę abi kaimynės pasirašė labai svarbią
energetikos projektui „LitPol Link“ sutartį dėl nuolatinės elektros srovės intarpo.
Konkursą dėl 288 mln litų vertės projekto laimėjo žinoma energetikos
bendrovė ABB. Tačiau svarbiausia, jog tai bus pirmoji reali jungtis, ne
kalbomis ir konservatoriškomis strategijomis, prijungiant Lietuvą prie
Vakarų Europos elektros infrastruktūrų.
Kaimyninės šalys visoje Europoje turi ginčytinų klausimų, įtampų dėl tautinių
mažumų, praeities nuoskaudų. Bet juk ES tuo ir išskirtinė, kaip
sąjunga, būtent todėl ir susikūrė, kad visa tai įveiktų, kad nustotų
kariauti, kad bendradarbiautų, prekiautų, kurtų savo šalių gerbūvį.
Pagaliau, kad kartu atlaikytų rimčiausius globalios konkurencijos iššūkius.
Ar ne politikų, o ypač užsienio reikalų ministrų, diplomatų reikalas tokius
santykius užtikrinti?
Norėtųsi iškelti retorinį klausimą: o kaip mes pirmininkautume Europos
Sąjungai, neišsprendę savo dvišalių santykių problemų su kaimynine
šalimi?
Ką galėtume pasakyti, pavyzdžiui, Rytų partnerystės klausimu - vienu
iš pagrindinių mūsų pirmininkavimo prioritetų?
Šalims, kurios nori būti sąjungoje, kurios turi daugybę neišspręstų problemų su
savo kaimynėmis ir kurias mes raginame tai daryti?
Ar provincialiuose ginčuose paskendusios kaimynės, šiuo atveju Lietuva ir
Lenkija, būtų tinkamas pavyzdys Europai ir toms šalims, kurios prie jos
glaudžiasi ir kurias mes raginame laikytis europinių įstatymų bei vertybių?
* * *
Gediminas Kirkilas yra Seimo vicepirmininkas, Socialdemokratų partijos narys