Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas šią savaitę Seimo Biudžeto ir finansų komitetui atskleidė informaciją apie žlugusiame banke įšaldytų valstybinių įmonių, įstaigų bei organizacijų pinigus.
Paaiškėjo, kad Ūkio banke liko ne 150 mln. litų valstybei priklausančių lėšų, kaip buvo skelbta iš pradžių, o 80 milijonų.
Tačiau politikus sudomino žinia, kad pinigų judėjimas iš rizikingo banko galėjo vykti jau jo inspektavimo metu. Jis buvo baigtas vasario 1-ąją.
Netrukus po to Lietuvos bankas priėmė sprendimą laikinai apriboti prieštaringam verslininkui V.Romanovui priklausiusio Ūkio banko veiklą, o vėliau nuspręsta jį pertvarkyti.
Seimo komiteto vadovas Bronius Bradauskas „Lietuvos rytui” pripažino, kad ypač pasisekė kai kurioms Susisiekimo ministerijai priklausiusioms įmonėms.
Ūkio banke milijonus litų laikiusios bendrovės staiga ištuštino sąskaitas. Vienoje jų liko tik 22 litai.
Įtarimai užgulė kanclerį
Ūkio banko inspektavimo metu atliktos sėkmingos įmonių operacijos metė įtarimų šešėlį ant Susisiekimo ministerijos kanclerio Tomo Karpavičiaus. Jo žmona Edita Karpavičienė – Ūkio banko stebėtojų tarybos pirmininkė.
Pats T.Karpavičius iki 2008 metų ėjo Ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) nekilnojamojo turto projektų vadovo pareigas, anksčiau netgi buvo šio banko Strateginio vystymo departamento vadovas.
Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis viešai buvo užsiminęs, kad susipažinusi su inspektavimo medžiaga E.Karpavičienė ne tik pripažino banko problemas, bet ir neslėpė nesupratusi, kaip iš tiesų veikia V.Romanovo bankas.
Galbūt šia informacija E.Karpavičienė pasidalijo ir su sutuoktiniu? Politikai tokio bankininkės poelgio nesmerktų, nes jis leido išgelbėti ne vieną valstybei priklausantį milijoną.
Reikalaus daugiau informacijos
Tačiau Biudžeto ir finansų komiteto nariai stebisi, kad ministerija, kurios kanclerio žmona labai gerai žinojo banko padėtį, taip ilgai pavaldžioms įstaigoms leido Ūkio banke laikyti milijonus litų.
Politikams įtarimų kelia ir tai, kad dabar pateiktame sąraše tokių įstaigų nebeliko.
„Gal vis dėlto buvo teisūs anoniminiai šaltiniai, kurie komitetui siuntė pranešimus, kad ankstesnė Susisiekimo ministerijos vadovybė pavaldžias įmones vertė šiame banke laikyti pinigus?” – svarstė B.Bradauskas.
Seimo komiteto pirmininkas patvirtino, kad bus bandoma iš Lietuvos banko gauti kuo daugiau informacijos apie valstybės lėšų judėjimą Ūkio banke.
Taip pat bus siekiama išsiaiškinti, kokios valstybei priklausančios įmonės ir įstaigos šiame banke savo lėšas laikė prieš pradedant inspektavimą.
„Viena vertus, apsidžiaugėme, kad nemažai valstybinių įstaigų pavyko išgelbėti savo lėšas.
Bet mus suintrigavo ir tai, kas atsiėmė pinigus ir kas laiku sužinojo apie banko bėdas”, – kalbėjo B.Bradauskas.
Kaltinimai – nelogiški?
Susisiekimo ministerijos atstovai tvirtina, kad ji Ūkio banke lėšų neturėjo, o pavaldžių įstaigų ar įmonių indėliai esą neviršijo draudžiamosios sumos – iki 345 tūkst. litų.
Buvęs šios ministerijos vadovas Eligijus Masiulis tvirtino, kad jo valdymo laikotarpiu buvo siekiama, jog įmonės savo lėšų nelaikytų viename banke: „Buvo siekiama, kad piniginiai srautai būtų išskaidyti.”
Todėl liberalas neigė prielaidas, kad jam pavaldžios įmonės galėjo būti spaudžiamos savo lėšas laikyti būtent Ūkio banke.
Bet „Lietuvos ryto” žiniomis, toks spaudimas tikrai buvo daromas.
E.Masiulis aiškino, kad tapęs ministerijos vadovu jis paveldėjo bendrą Lietuvos pašto ir Ūkio banko projektą steigti įmonę, kuri būtų teikusi finansines paslaugas.
„Kadangi šis projektas mums pasirodė rizikingas, jo buvo atsisakyta.
Todėl nelogiška kaltinti E.Masiulį ar T.Karpavičių protegavus Ūkio banką, nes jeigu būtume tai darę, rezultatas būtų kitoks”, – dėstė politikas.
Liberalų sąjūdžio pirmininkas tik prisipažino, kad jam buvo žinoma, jog savo lėšas Ūkio banke laikė įmonė „Oro navigacija”.
Bet E.Masiulis teigė, kad įmonė sąskaitą šiame banke atidarė ir lėšas pervedė dar tuomet, kai ministerijai vadovavo dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius.
Piktinasi, bet tyli
Tačiau Seimo narius pasiekusi informacija, kurios valstybinės įstaigos mokesčių mokėtojų pinigus buvo patikėjusios V.Romanovo bankui ir greičiausiai jų nebeatgaus, kažkodėl slepiama po devyniais užraktais.
Tuo stebisi ir B.Bradauskas: „Nieko slapto čia neturėtų būti – juk kalbame apie valstybės ir mokesčių mokėtojų pinigus.
Vis dėlto įsipareigojome šios informacijos neskelbti, nes būtų pažeistas įstatymas, saugantis banko paslaptis.”
Todėl Seimo komiteto vadovas žada parengti įstatymo pataisas, kurios numatytų tam tikras išimtis. Tam pritaria ir opozicijos atstovai.
„Visiškai nelogiška, net absurdiška, kad žinios apie mokesčių mokėtojų pinigus yra neskelbtinos. Nenormalu, kai slepiama informacija apie viešųjų juridinių asmenų banke laikytas ir prarastas lėšas”, – kalbėjo Biudžeto ir finansų komiteto narys konservatorius Jurgis Razma.
Už sąskaitas buvo atlyginta?
Gal įstatymuose numatytomis paslaptimis politikai dangstosi norėdami apsaugoti valstybinių įmonių ir įstaigų vadovus nuo juos kompromituojančios informacijos?
Juk kuris iš tokių bendrovių direktorių dabar norėtų būti viešai linksniuojamas, kad žlungančiam bankui patikėjo milijonus?
O gal rizika atsidurti apsikvailinusiųjų sąraše buvo to verta?
Tai, kad pastarasis klausimas yra aktualus, pripažino ir B.Bradauskas.
„Negaliu paneigti, kad kai kurių įmonių vadovai negalėjo iš to turėti asmeninės naudos.
Man ir pačiam kilo klausimų, kodėl valstybinės įmonės šiame banke laikė milijonus, kai buvo tiek kalbų apie jo problemas”, – sakė politikas.
Komiteto pirmininkas samprotavo, kad valdiškų įstaigų vadovams neturėjo būti taip svarbu už indėlius mokami procentai: „Juolab kad už einamosiose sąskaitose laikytus pinigus net ir tų palūkanų nėra.
Aišku, kaip sakoma, už rankos nepagautas – ne vagis. Tačiau juk už gražias akis niekas nerizikuos.”
