Kalbu apie jau ne kartą cituotus bankininko žodžius, išsprūdusius anajam ginant savo protežė: „Mane šiuo atveju domina rezultatas. O etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos“. Galimas daiktas, bankininkas dabar graužia nagus dėl to, jog prasitarė daugiau nei norėjosi, kaip sakoma, prisiplepėjo ant savo galvos, tačiau iš tiesų reikalų padėtis nėra tokia bloga kaip gali kažkam pasirodyti.
Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kad pirmininkas V. V., šiuo atveju pademonstravęs kažką panašaus į atsainumą moralės atžvilgiu, drauge yra neįtikėtinai puiki vizualizacija tos pačios moralės naudai, tokia puiki, jog neįmanoma būtų kažką geresnio sugalvoti net pademonstravus didžiausią išradingumą.
Dabar jau nereikia verstis per galvą, siekiant moralinius vaizdinius padaryti labiau sugestyviais. Užtenka parodyti į tokio moralę niekinančio personažo vizualizacijos pusę, pirštu pabaksnoti į nuotrauką, kad visi imtų ir iškart suprastų: moralę siekia suvalgyti kažkokie riebūs katinai, plačiaformačio veido kurmiai bankininkai.
O po to ir dėl to, žinoma, mus visus be išimties turėtų užplūsti nenumaldomas noras apginti vargšę pelenę, coliukę ar Severiutę moralę, kuri, kaip išaiškėjo, yra užsimaskavusi po paprastumo rūbu princesė. Labai panašiai, ar ne, kaip tuo atveju, jeigu kaukių baliuje šokių partnerė būtų dėvėjusi atsibodusios žmonos kaukę, o po baliaus išaiškėtų – tai buvo paslaptinga nepažįstamoji.
Iš tiesų, niekas taip negali pakenkti moralės reikalui kaip nesuvaldyta moralizavimo stichija, įvaranti mirtiną nuobodulį. Galbūt kaip tik dėl to F. Nietzsche yra pasakęs, kad esą siekiant išgelbėti moralę, visų pirma reikėtų uždrausti vartoti patį žodį „moralė“. Tarkime, filosofas taip prašo išsaugoti tyloje išauginto žodžio aurą, sufleruodamas išvadą jog nuo begalinio tampymo nusidėvi net iškiliausi užkeikimai, o galbūt apskritai bando apsaugoti žmogaus sielą nuo išaugusios pagundos vardan patogumo esmę pakeisti verbaliniais simboliais.
Tačiau štai čia šių eilučių autorių užvaldo kažkas panašaus į nervingą krizenimą, pastebėjus, kad pirmininko V. V. žodžiai apie moralę kaip ne šio pasaulio dimensiją iš esmės yra teisingi net nominalia reikšme. Net ir sustojęs laikrodis per parą du kartus rodo teisingą laiką.
Moralė orientuoja į privalomybės sferą „kaip turėtų būti“, nebandydama jokiu būdu pakeisti sociologinio esamybės aprašo „kaip yra iš tiesų“. Tik tokiu savo duotybės būdu, t. y. kaip priešinga stichija sąmonės išsibarstymui pagal natūraliąją ritmiką, moralė gali tapti tikrovę kuriančia arba, kitaip tariant, surenkančia instancija.
Moralė yra toks žmogaus orumą kuriantis elgesio tipas, kurį žmogus pasirenka savo vidinio įsitikinimo pagrindu, būtent ta prasme laisvai ir atsakingai. Kita vertus, bankininko žodžių incidentas puikiai iliustruoja nuosmukio situaciją, kai moralinės atsakomybė per laisvės idėją įsisąmoninimo klausimą mūsuose pakeičia dirbtinai forsuojamos profesinės etikos temos ir išgalvoti profesijos tikslai. Tarsi priešingai nei manė Sokratas, gindamas dorovės nedalumo principą, galėtų būti atskira bankininkų, žurnalistų, bibliotekininkų ar, pavyzdžiui, bitininkų moralė. Tiesa, kitas klausimas, nepriklausantis minėtais sekai, yra medicinos etikos prasmingumas.
„Profesinė dorovė“ – tai visiškai išgalvotas dalykas, fikcija, fantomas. Žymiausi struktūriniai pokyčiai etikoje, žymėję jos pažangą, kaip tik yra susiję su universalaus moralinių normų pobūdžio išryškinimu. Kita vertus, neįtikina taip pat tie gudrūs paaiškinimai, jog neva profesinė etika, nepaneigdama universaliųjų moralės principų, siekia tik sukonkretinti bendrąsias moralės normas pagal atskirą atvejį, pritaikant šio proceso poveikį profesijos aplinkai.
Išgirdus tokius paaiškinimus, nori to ar nenori, nelieka nieko kito kaip, atsiprašius skaitytojo už terminologijos perteklių (sąžinė dėl to vis tiek ilgai lieka nešvari), dar kartą bent prabėgomis prisiminti I. Kanto žodžius apie sprendimo galią kaip savotišką konkretizacijos sugebėjimą.
Trumpai drūtai tariant, pagal I. Kantą, sprendimo galia yra sugebėjimas intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles taikyti atskiram atvejui arba atpažinti atvejo priklausomybę taisyklei, apskritai yra sugebėjimas subordinuoti taisyklei, t. y. skirti ar atvejis paklūsta duotajai taisyklei, ar ne.
Kita vertus, kaip pažymi vokiečių filosofas, sprendimo galios neįmanoma paprasčiausiai išmokti, jos esą negali atstoti jokios įkaltos ar iškaltos žinios. Būtent tokios sprendimo galio trūkumą (ne intelekto ar proto defektą) korektiškasis I. Kantas ryžtasi nusakyti kaip žmogaus kvailumą ar bukumą.
Taigi išveda peršasi savaime: Lietuvoje beveik manija tapęs profesijos etikos kodeksų dauginimas, jų tiražavimas geometrine progresija, o tokia veikla, kuri tarsi turėtų pavaduoti žmogaus sugebėjimą pačiam savo rizika pritaikyti bendrą taisyklę atskiram atvejui, yra kažkas panašaus į didingą negalios iliustraciją.
