„Tas sprendimas tik patvirtina, kad apvogė vidury baltos dienos“, - sakė finansinių sunkumų turintis verslininkas.
Ar V. Romanovas dėl to imsis kokių nors veiksmų, sužinoti nepavyko.
„Man ką, nėra ką veikti ir su jumis šnekėti?“ - savo bendravimo su žiniasklaida stiliui liko ištikimas verslininkas.
Pirmadienį, po Lietuvos banko valdybos posėdžio, centrinio banko atstovai žurnalistams atskleidė kai kurias derybų su V. Romanovu detales. Intensyvūs pokalbiai dėl banko gelbėjimo vyko apie metus.
Per tą laiką Lietuvos bankas įsitikino, jog V. Romanovui nepavyks surinkti pinigų banko gelbėjimui. Iš pradžių verslininko buvo prašoma grąžinti iš banko paimtas paskolas. To nepadarius, buvo sumanytas antras planas - V. Romanovas turėjo įkeisti bankui visą savo įmonių turtą.
Tačiau jis tik iš dalies vykdė, o kartais tik imitavo Lietuvos banko nurodymus. Verslininkas turėjo įkeisti turtą Maskvoje, Lietuvoje, Škotijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur V. Romanovui priklauso molžemio kasyklos.
„Keitėsi skaičiai popieriuje, o realiai turtas nebuvo grąžinamas“, - sakė Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius Vytautas Valvonis.
Taip pat atskleista, kad banko balanse įkeistas turtas buvo apskaitomas ne realia, o išpūsta verte. Kaip pavyzdį Lietuvos bankas nurodė miško masyvą, kuris iš pradžių buvo įvertintas 60 mln. litų, po to - 4 mln. litų, o dabar - 900 tūkst. litų.
Anot Lietuvos banko, derybas su V. Romanovu teko nutraukti, kai į viešumą pradėjo lįsti jo asmeninės finansinės bėdos. Ūkio banko problemos tapo vieša paslaptimi. Prabilus apie „Žalgirio“ skolas, banko indėlininkai pradėjo masiškai atsiiminėti pinigus.
Daugiausia žalos Ūkio bankui pridarė pats V. Romanovas. Maždaug 1 mlrd. 500 mln. litų siekiančios paskolos, dėl kurių grąžinimo kyla problemų, yra susijusios su V. Romanovo valdomomis įmonėmis Lietuvoje, Škotijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje ir kitose valstybėse.
