Tarp pagrindinių nominacijų laimėtojų šįkart nėra nė vieno artisto, kuris būtų koncertavęs Lietuvoje. Tarp dainavusių ir grojusių popmuzikos atlikėjų – tik trys, kurie mūsų šalyje lankėsi: Stingas, Eltonas Johnas, Juanesas.
Visi šie artistai – kiek vyresnės kartos žiūrovams dainuojantys atlikėjai. Tai nėra joks atsitiktinumas.
Prieš porą savaičių per Lietuvos leidinių redakcijas keliavo laiškas, kuriuo Justino Bieberio gerbėjos nuoširdžiai prašė padėti šį dainininką pakviesti į Lietuvą.
Tai net kiek graudino – nes bet kuris, šiek tiek išmanantis pramogų verslo virtuvę, gali joms atsakyti, jog tikimybė per artimiausius keletą metų pamatyti šitą paauglių numylėtinį Lietuvoje yra artima nuliui.
Sprendžiant iš laiškų ir komentarų, kurie ateina į redakciją, yra pakankamai daug nežinančių, kokiu būdu užsienio žvaigždės apskritai atsiduria Lietuvoje.
Pirma, atlikėjas gali turėti penkis tūkstančius laiškų iš Lietuvos, kuriuose žadama dėl jo koncerto parduoti inkstą ir nusipirkti bilietą į koncertą, bet tai mažai ką keičia.
Atlikėjui (jei nekalbame apie jaunas, pradedančias grupes, kurios autobusu bastosi po Europą, ieškodamos progų pademonstruoti savo talentą) 99 iš 100 atvejų nėra svarbu, kurioje šalyje koncertuoti. Lietuva – tokia pati šalis, kaip kitos. Atlikėjai ir jų agentai jau žino, kad čia yra padorios arenos, organizatoriai, kurie nenusuka pinigų, elektros koncertams nereikia gamintis, patiems prie salės kūrenant malkas.
Laikmečiu, kai muzikos įrašų pardavimai tebėra praeities rekordų šešėlis, koncertai – pagrindinis ir svarbiausias muzikantų pajamų šaltinis. Trumpai tariant, vienintelis argumentas juos prisivilioti yra pinigai.
Štai čia daugelis gerbėjų dar nėra susipažinę su viena smulkmena. Beveik nėra tokių atvejų, kai atlikėjas paskelbia koncertą Vilniuje ar Kaune, atvažiuoja, padainuoja, o tada išvažiuoja su tiek pinigų, kiek žiūrovai sunešė už bilietus. Pernelyg rizikinga (atlikėjui) ir nelogiška schema.
Atlikėjas turi kainą. Ją iš anksto sumoka pasiryžęs atlikėją pakviesti koncertų organizatorius. Tada – jau jo galvos skausmas, kaip surinkti šiuos pinigus. Žinoma, schema – dar šiek tiek sudėtingesnė, dažnai, priklausomai nuo parduotų bilietų skaičius, atlikėjas gauna dar ir papildomus procentus – jei bilietų buvo parduota daug.
Paprastai kalbant, lietuvis organizatorius turi iš krištolinio rutulio išburti, ar norimam atlikėjui verta mokėti pusę milijono, milijoną ar net kelis milijonus litų (būna ir dar daugiau, nelygu žvaigždės ryškumas).
Tas „krištolinis rutulys“ - tai paties organizatoriaus nuovoka, anksčiau vykusių koncertų rezultatų analizė, rinką išmanančių žmonių patarimai, konkurentų klaidos, net tyrinėjimas, kokių dainų Lietuvos klausytojai dažniausiai pageidauja radijo stočių eteryje. Ir vis tiek – jokios garantijos, kad puikus, MTV ir VH-1 nuolat transliuojamas, internete šimtais milijonų savo klipų peržiūras skaičiuojantis atlikėjas surinks pakankamai žiūrovų ir nepridarys nuostolių. O jei pridarys, jis pasakys „gaila, na, nepyk“, bet tikrai nesuks galvos dėl to, kad kažkas Lietuvoje dėl to įklimps į dideles skolas.
Dar vienas dažnai skambantis klaidingas argumentas – pasipiktinimas bilietų kainomis, nes „mes Lietuvoje tiek neuždirbame“.
Rihannai, Slashui, „Maroon 5” ar Bobui Dylanui nei labai rūpi, nei turi rūpėti, kiek uždirba lietuviai, latviai ar bulgarai. Dar daugiau – kartais susidaro įspūdis, kad už koncertus Rytų Europoje jie nori gauti dar didesnius honorarus, nei moka britai, belgai ar vokiečiai.
Užkulisiuose puse lūpų kalbama, kad dėl to reikia kaltinti Rusiją – Maskvoje, kur parduoti tūkstantį litų kainuojančius bilietus nėra jokių problemų, atlikėjams mokami aukso kalnai, o šių agentai dėl pernelyg didelių geografijos žinių stygiaus lobių kasykloms priskiria ir kaimynines šalis.
Per pastaruosius du dešimtmečius jau susiformavo tam tikros nuojautos – mažiausiai rizikos kelia dainininkai ir grupės, kurių auditorija jau yra įžengusi į penktą ar bent ketvirtą dešimtį.
Pirmiausia – todėl, kad šie žmonės jau yra suradę savo vietą gyvenime ir dažniau gali patikusio atlikėjo koncertui skirti pusantro ar du šimtus litų.
J. Bieberis priskiriamas tiems atlikėjams, kurių auditorija – itin jauna. Vadinasi, iškart koncertų rengėjus verčianti gerti širdies lašus.
Ar Lietuvoje atsiras 20 tūkstančių tėvelių, kurie mielai duos sūnui ar dukrai 200 litų, kad šie galėtų nueiti į mėgstamo atlikėjo koncertą? Galbūt, bet ankstesni su jauna auditorija susiję pavyzdžiai rodo kiek kitaip.
Lady Gagos koncertą organizavusios agentūros vadovas „Lietuvos rytui“ pernai atvirai sakė – buvo nustebintas, kad į jos pasirodymą nebuvo išpirkti visi bilietai.
O juk viskas susiję viena grandine – Lady Gaga, kiek anksčiau „30 Seconds To Mars” ir Avril Lavigne Lietuvoje nepasiekė anšlago, taip sumažindami galimybes mūsų šalyje sulaukti to paties J. Bieberio, „Grammy“ scenoje šįmet žibėjusių Rihannos ar Taylor Swift, grupės „Fun“ ar Gotye.
Lietuva vis dar negali pasigirti vakarietiška koncertų lankymo kultūra, kur į atvykusios didelės žvaigždės koncertą einama vien iš smalsumo ir noro prasiblaškyti – nesvarbu, ar jūsų automobilyje yra bent vienas to atlikėjo diskas. Žinoma, yra rimtų priežasčių. Suomiams ar švedams tikrai mažiau skauda piniginę, iš jos ištraukus 70 eurų koncertui.
Bet esmės tai nekeičia. Šią savaitę Kaune vykusiame Slasho koncerte galėjo tilpti keturgubai daugiau žiūrovų. Kur dingo visi senieji „Guns N'Roses“ gerbėjai?
Taip, sakysite, Slashas nėra tas pats, kas buvo „Guns N'Roses“. Ir būsite teisūs. Bet čia ir yra skirtumas tarp mūsų ir Anglijos ar Vokietijos publikos. Slashas – gyvoji roko ikona. Į jo, kaip ir Bobo Dylano, Bruce'o Springsteeno ar net „The Rolling Stones“ koncertus einama net ne dėl muzikos, o dėl galimybės pamatyti iš arti ir pasigirti bendradarbiams, draugams, o kada nors – papasakoti anūkams.
Jei patingėjote ar pagailėjote pinigų Slasho koncertui, kuris šią savaitę vyko Kaune, neliūdėkite, kad į Lietuvą neatvyksta „Bon Jovi“ ar „Aerosmith“. Jums gali atrodyti labai keista ir neteisinga, bet šie dalykai – tiesiogiai susiję. Dar kartą nudegęs organizatorius supras, kad lietuviams kur kas saugiau dar kartą atvežti Laimą Vaikulę ar Olegą Gazmanovą. Į jų koncertus už rankovės tempti nereikia. Nors bilietai dažnai – ne ką pigesni nei į ryškių Vakarų žvaigždžių pasirodymus.
Kai paskelbėme konkursą laimėti bilietams į Slasho koncertą, sulaukėme laiškų lavinos. Daugybė jaunų žmonių atvirai rašė, kad neturi pinigų bilietui ir dėliojo įkvėpimo kupinus laiškus apie dievinamo atlikėjo kūrybą. Domėjimasis muzika yra, noras yra, pinigų nėra. Ir tai, bent jau kol kas, yra padėtis be išeities.
Mes neturime greta dešimtis tūkstančių bilietų nupirkti galinčių suomių, kurie įlieja gyvybės Estijos koncertų verslui. Į lenkų dėmesį pretenduoti negalime, nes jie turi savo didelę rinką, kurią jau daug metų lanko ryškiausios garsenybės. Tenka remtis tais nepilnais trimis milijonais, o jiems, kai prispaudžia šildymo sezonas, koncertas nėra prioritetas.
Kita vertus, Baltijos šalių istorijoje yra buvę gluminančių pavyzdžių, rodančių, kad madingiausi pasaulio atlikėjai čia nesugeba sukrapštyti tūkstančio žiūrovų.
Praėjusio dešimtmečio viduryje per Rytų Europą keliavo amerikiečių grupė „The White Stripes“ - jos dainininkas Jackas White'as ir dabar yra viena ryškiausių pasaulio roko figūrų, jį pamatysite ir „Grammy“ ceremonijoje.
Muzikantai tada sėdo į autobusą ir keliavo per Rytų Europą, prašydami tik nedidelės dalies savo įprasto honoraro – nes norėjo aplankyti kuo daugiau šalių.
Latvijoje grupės koncertas įvyko palyginti nedideliame klube „Sapnu fabrika“, į jį nebuvo išpirkti visi bilietai. Mačiau pasirodymą Kaliningrade – ten pasiklausyti „The White Stripes“ atėjo tik keli šimtai žmonių. Lietuvoje apskritai niekas neišdrįso grupės pasikviesti koncertuoti – iš Rygos į Kaliningradą muzikantai pervažiavo Lietuvos keliais, ir tiek. Savaite anksčiau grupė 120 tūkstančių žiūrovų akivaizdoje grojo Glastonberio festivalyje Anglijoje – kaip pagrindinės vakaro žvaigždės. Anekdotai apie keistas šalis, kurioje publika neturi žalio supratimo, kas dabar populiaru, koncertų verslo užkulisiuose netilo ilgai.
Beje, nedaug trūko, kad „Red Hot Chili Peppers“, kurie pernai grojo sausakimšoje „Žalgirio“ arenoje, irgi nebūtų atvykę į Lietuvą. Šių gastrolių metu grupė koncertavo stadionuose. Ar Lietuvoje į jos pasirodymą būtų atėję 50 tūkstančių žmonių? Vargu. Pagelbėjo grupės lyderis Anthony Kiedis, baisiai norėjęs pamatyti savo senelių žemę – grupė sutiko groti už mažesnę sumą, nei yra įpratusi.
„Grammy“ scenoje šį vakarą pamatysite dar tris muzikantus, kurie yra groję Lietuvoje – džiazo žvaigždes Chicką Coreą, Kenny Garrettą ir Stanley Clarke'ą.
Šio žanro gerbėjai gali nesijausti atskirti nuo pasaulio reikalų. „Kaunas Jazz“ kasmet atveža kelis „Grammy“ laimėtojus ir nominantus, neatsilieka ir festivalis „Vilnius Mama Jazz“, o gegužę Vilniuje dainuos ne vieno „Grammy“ laimėtoja Dee Dee Bridgewater. Bet vėlgi – jokia paslaptis, kad už vieno Rihannos pasirodymo kainą galima nupirkti dešimt ryškiausių džiazo solistų.
Šeštadienio vakarą „Grammy“ ceremonija per kelias valandas koncentruotai parodys, kuo gyvena ir alsuoja pasaulinė muzikos scena, kurią mūsų gyvos muzikos mėgėjai kol kas mato tik per televizoriaus ar kompiuterio ekrano stiklą.
Justinas Timberlake'as, Jay-Z, „Mumford & Sons”, Edas Sheeranas, „The Black Keys“, Bruno Marsas, Rihanna, Frankas Oceanas – visi jie siųs linkėjimus nuo spindinčios „Grammy“ scenos. Į daugiau nei šimtą valstybių, tarp kurių nebe pirmus metus „Lietuvos ryto“ televizijos dėka yra ir Lietuva. Galbūt vieną dieną šias žvaigždes pamatysime ir Lietuvos arenose. Viltis juk miršta paskutinė.
