Pokarinė Mantagailiškio dvaro istorija niekuo nesiskiria nuo daugybės kitų Lietuvos dvarų lemties: sovietmečiu dvaro sodybos teritorijoje veikė sovietinio ūkio kontora, o vėliau čia apsigyveno tvarka ir rūpestingumu nepasižymėję žmonės, kurie be gailesčio niokojo tai, ko nespėjo suardyti laikas.
Iš pirmo žvilgsnio, Sigito Kalkio pasirinkimas - stebinantis: na, kam vargti su griuvėsiais, kai Lietuvoje esama kur kas geresnės būklės, o kartu ir mažesnių investicijų reikalaujančių dvarų? „Tai buvo gyvenimo laikotarpis, kai man reikėjo iššūkio. Darbe viskas buvo gerai, bet norėjosi ir prasmingo poilsio.
Dvaro tyrinėjimai, atkūrimo darbai ir su šiuo objektu susiję ateities planai tapo mano hobiu. Mačiau, kad galėsiu šitą vietą atgaivinti. Ir nuo mano darbovietės, ir nuo namų ją skiria vos trys kilometrai – tai labai patogu. Dvaro aplinka mane sužavėjo, o kai jauti tokią stiprią trauką, tai nebesvarstai, apsimoka pirkinys ar nelabai“, - pasakoja verslininkas.
Mantagailiškio dvaro sodyba yra išties įspūdingoje vietoje. Šalia jos aptikta IV-V amžiaus gyvenvietė. Parkas stebina savo biologine įvairove ir karstinėmis įgriuvomis. Manoma, čia buvus šventąją pagonių vietą.
Dvaro istorija siekia XVII amžių. Jozefo Noranskio 1645-aisiais nubraižytame Biržų kunigaikštystės žemėlapyje Mantagailiškio dvaro sodyba įvardinta kaip „Montigayle“ - Montigailų valdos. Šie bajorai buvo žinomi dar prieš įkuriant Biržus, kiti jų dvarai minimi XVI-XVII a. Įdomu tai, kad Montigailos yra viena iš nedaugelio bajorų giminių, kurios kildinamos iš etninių lietuviškų žemių. Jie kūrėsi galingųjų Biržų Radvilų pašonėje.
XVIII a. Mantagailiškio dvarą valdė Rochus ir Helena Kušelevskiai. XIX a. pradžioje jis priklausė Vilkmergės pavieto vicemaršalkai Ignacijui Kušelevskiui, po jo mirties dvaru rūpinosi jo sūnūs Mauricijus ir Mykolas. Amžiaus viduryje Mantagailiškis perėjo vokiečių baronų Holštenų nuosavybėn – manoma, kad tokia permaina įvyko Mauricijaus ir Mykolo Kušelevskių seseriai Konstancijai ištekėjus už Karolio Holšteno.
Dabartinių klasicistinio stiliaus rūmų statyba datuojama būtent XIX amžiumi. Tada čia darbavosi iš Kuršo atvykę meistrai, kurie naudojo daug vietinės medžiagos – klinties.
Paskutinis šios giminės dvaro valdytojas buvo 1900 m. jį paveldėjęs Henrikas Holštenas, kuris, skirtingai nuo didžiosios savo luomo dalies, pasiliko gyventi nepriklausomoje Lietuvoje. Dvarą parceliuojant dalį Mantagailiškio žemės ir pastatų nusipirko broliai Dučinskai. Kaip pasakoja išsamiais dvaro tyrimais besirūpinantis Sigitas Kalkys, paskutinioji baronienė Bronislava Holšten po vyro mirties nebeturėjusi iš ko gyventi, todėl galop Dučinskams pardavė ir savąją dvaro sodybos dalį.
Istoriniai tyrimai tebevyksta toliau, tačiau baronų Holštenų palikuonių pėdsakų kol kas nepavyko aptikti. Ponas Sigitas sako girdėjęs, kad esama nesantuokinių vaikų, tačiau jų pavardės kitokios, ir tai komplikuoja paieškas.
Taip pat dvaro teritorijoje vyksta archeologiniai tyrimai, kuriuos tikimasi pabaigti per trejus metus. Baigiamos identifikuoti išnykusių pastatų vietos. Juk kitados šią dvaro sodybą sudarė 12 statinių, iš kurių šiandien telikę rūmų griuvėsiai ir du ūkiniai pastatai. Vienas įdomiausių tyrinėtojų atradimų – atkastas arkinis skliautas, parodęs vietą, kur buvo įrengtas tualetas; rūmų viduje taip pat rasta sienų tapybos pėdsakų.
Deja, vizualinės informacijos apie rūmų išplanavimą bei interjerus nėra – ji dingusi, ir istorikams nepavyko rasti jos ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Lenkijos bei Latvijos archyvuose. Tačiau rūmus iš griuvėsių pasiryžęs prikelti S. Kalkys nenusimena: „Nors neturiu nė vieno pastato plano ir tik vos keletą nuotraukų, buvusios erdvės ryškėja pagal archeologų atkastus pamatus, tad jas galėsime atkurti.“ Jis jau turi reikalingus leidimus ir rengia rūmų tvarkybos techninį projektą.
Pasak pono Sigito, laikas nelaukia – į Mantagailiškį užsuka vis daugiau smalsuolių, čia mielai ilgėliau apsistotų Alaus keliu keliaujantys turistai. O svarbiausia, kad vis labiau nekantrauja S. Kalkio išrasto naujo žaidimo – montebolo - gerbėjai. Jie tikisi, kad restauruoti rūmai taps montebolo mėgėjų klubo būstine.
Taigi, apie montebolą, kuris jau yra užpatentuotas ir kurio pavadinime gražiai įamžintas Mantagailiškio pirmeivių Montigailų atminimas.
„Kai įsigijau šią dvaro sodybą, vaizdas aplinkui buvo šiurpus. Parke esančios smegduobės buvo paverstos tikrais sąvartynais. Jas išvalėme, - pasakoja šeimininkas. – Žaidimo idėją man padiktavo būtent gamta ir smegduobės, kuomet ėmiau galvoti, kaip jas panaudojus.“
Montebolas sumanytas golfo principu: į tam tikru atstumu esančias duobutes reikia įspirti kamuolį. Išvalytame ir puikiai prižiūrimame parke dvaro svečiai su malonumu gainioja kamuolius, bendrauja ir mėgaujasi gamta.
Montebolas yra pigesnis nei golfas – keturios žaidimo valandos kainuoja apie 25 litus.
S. Kalkys nė nepastebėjo, kaip iš kelių jo išradimu susidomėjusių bičiulių staiga išaugo visas entuziastų būrys. Tuomet buvo patvirtintos žaidimo taisyklės ir ėmė sklandyti idėja apie šio žaidimo mėgėjų klubą.
„Akivaizdu, kad montebolas tampa Mantagailiškio dvaro traukos centru, todėl tenka galvoti apie žaidėjų bei turistų nakvynę, maitinimą, galbūt ir vietinio alaus degustacijas. Rūmai dar nerestauruoti, tačiau jų paskirtis jau aiškėja“, - sako Sigitas Kalkys.
Jeigu viskas seksis taip, kaip verslininko sumanyta, po kurio laiko muziejinę, kultūrinę, žemės ūkio veiklą vystančių atgimusių Lietuvos dvarų gretas paįvairins ir sportiškas Mantagailiškio dvaras.
