Žodžių mūšio dalyviai nesusikalba, lenkia tik savo pusėn, svaidosi savais argumentais, kurie grįžta atgal kiauri. Verta pripažinti: užgaląsti ginčai dėl moterų teisės pasirinkti gimdymo vietą judina sustabarėjusią sistemą. Iš po jos, kaip iš po tirpstančio sniego, į paviršių kyla dar nemėsinėtos problemos. O jų, kaip aiškėja, turi ir užsispyrusios mamos, ir dar labiau užsispyrusi valstybė.
Kovotojų už gimdymą namuose pagrindinis argumentas – kad mama, į pasaulį paleidžianti naują gyvybę, savo aplinkoje jaučiasi jaukiau, saugiau, esą jai būtų psichologiškai fainiau nei ligoninėje.
Jei šalia pasitaikė garbingas, stiprus vyras, kuris pasirengęs palaikyti partnerę sudėtingomis aplinkybėmis, ir šiaip kai darbas, rūpesčiai, išsipūtus pilvui, jau pasitraukę į šalį, tuomet belieka kvėpuoti grynu oru ir svajoti. Taip besimėgaujant poilsiu ir kaupiantis didžiajam įvykiui, užvaldo įvairūs norai. Gali dargi aplankyti mintis gimdyti kosminiame laive, nes taip įdomiau. Arba valtyje ant bangų, nes maloniai supa.
Vis dėlto moterys sėkmingai pagimdydavo ir laukuose prie arimų, ir tvarte, ir virš galvos dūzgiant karo kulkoms. Ir šiandien gimdoma lėktuvuose, liftuose, patvoriuose, pakelėse, taksi automobiliuose. Nes prasidėjus sąrėmiams ir pakitus sąmonės būsenai, nebėra kur dėtis ir tada jau aplinka jokios reikšmės nebeturi, o interjero ar eksterjero detalės nebesimato.
Todėl nuostata, kad nuosavas butukas ir sava nugulėta lova arba artimųjų pėdų nutryptas kilimas būtinai palengvina naujos gyvybės atėjimą į šią ašarų pakalnę, skamba, švelniai tariant, naiviai. Kaip ir įsitikinimas, kad gimdyvė viską gali pati. Didžiausios ekstremalės pasirengusios pačios sau priimti kūdikį be jokių akušerių, pribuvėjų.
Tačiau net ir pasikeitus hormonų pusiausvyrai, svarbu gebėti išlaikyti daugmaž blaivų suvokimą, kad gimdymas reikalauja truputį daugiau pastangų ir pagalbos iš šono, nei obuolių pyrago gaminimas pagal mamų forumuose ištobulintą receptą.
Šiuolaikinei moteriai, turinčiai vienu metu būti ir nepriekaištinga namų šeimininke, ir šeimos vadybininke, ir pinigą užkalančia gera darbuotoja, atitenka nemenkas krūvis. Tačiau ir galimybių išlepti – apsčiai. O ir nebe toks sveikas gyvenimo būdas kaip prieš kelis šimtus metų. Tad fizinė sveikata jau irgi ne tokia stipri. Be to, jei visai kitokia profesija ir interesai, išprusimo medicinos srityje paprastai trūksta.
Betgi mamytės, ypač tos, kurios tik būsimos arba iki tol gimdė apkvaitusios nuo nuskausminamųjų ir vadinamojo „šampaniuko“, mėgsta aiškinti, kad gimdymas – malonus dvasinis aktas. Arba dar vaizdingiau – tai ritualas. Ir esą jam atsiskleisti tinkamesnė namų aplinka.
Tačiau jos, aišku, nėra nė girdėjusios apie tolimose kultūrose, kur stiprios religinės tradicijos ir per tūkstantmečius susiformavę gydymo metodai, per gimdymą taikytus ritualus su įtaigos priemonėmis, kartu terapiniu poveikiu. Mistinėms nuotaikoms pasidavusios šiuolaikinės nėščiosios žodį „ritualas“ viso labo vartoja kaip gražų, kiek paslaptingą raidžių sąskambį. Nes jį juk mėgsta poetai, apie tai kalba gražūs filmai, vaikų susilaukusios draugės.
Vis dėlto realybė ta, kad gimdymo procesas – ne tik neromantiškas, bet tai apskritai kova už būvį. Kiekvieną sekundę tai grūmimasis su į nugarą alsuojančia giltine arba prieš ją bandančiomis įžūliai užlįsti komplikacijomis ir ligomis.
Akimirksniu dvasingumas išgaruotų tam stebuklingam aktui įgavus pavojingą pagreitį, kai pribuvėjai skubiai prireiktų patarėjų ir tam tikros medicininės įrangos. Juk būna atvejų, kai gimdyvės arba jos vaiko sveikatai, gyvybei išgelbėti brangi kiekviena minutė, o tiek juk neužtektų pasiekti kad ir artimiausią gydymo įstaigą.
Ligoninėje sunkių gimdymų atvejais dar nepatyrusi arba pasimetusi akušerė bent jau turi galimybę susikviesti visą skyriaus kolektyvą ir operatyviai priimti sprendimą padedama kompetentingesnių kolegų.
Nepaisant to, idėją gimdyti namuose pagavusios pilietės savo pasirinkimą gina pateikdamos užsienio šalių pavyzdžių. Žinoma, vyriausybes palaiminti šį „dvasinį ritualą“ nuosavoje aplinkoje pastūmėjo pragmatiniai išskaičiavimai: ten, kur jis neremiamas mokesčių mokėtojų pinigais, valstybei leidžia sutaupyti milijonus.
Kita vertus, būtent tai parodo, kad ir XXI amžiuje kuo puikiausiai gali egzistuoti laiko patikrinta gimdymo ne ligoninėje praktika. Svarbiausia – jai pastatyti tinkamus, civilizuotus pagrindus, kad šį kelią pasirinkusios moterys ir gydytojai nebūtų demonizuojami ir prilyginami nusikaltėliams.
Tačiau tokio projekto kūrimas reikalauja kruopštaus pasirengimo ir racionalių apskaičiavimų, rizikos svarstyklių, gilaus sveikatos apsaugos sistemos atstovų išmanymo medicinos srityje ir, be abejo, valios, kad šie sugebėtų atsispirti farmacininkų vilionėms bendradarbiauti pacientes įtraukiant į aukų sąrašą ir jas melžiant, kaip dabar apskritai įprasta.
Kiekviena naujovė turi pradžią, kiekvienas naujas paprotys turi prigyti ir įsibėgėti. Betgi Lietuva – iš prigimties labai konservatyvi ir atsilikusi. Viską, kas pas mus neįprasta arba nepagrįstai pamiršta, nuo kyšių ir komisinių išpampę sveikatos biurokratai, jei tik neuodžia sau naudos, priima pasišiaušę arba pasipūtėliškai atsiriboja.
Nekeisti tvarkos suinteresuoti ir kai kurie aptingę medikai. Štai taikliausiai dalies sau palankiose teorijose užsikonservavusių baltachalačių požiūrį išreiškia vienos privačioje Vilniaus klinikoje dirbančios gydytojos per neatsargumą paleista frazė, kad „šiais laikais tik laukinukės ir čigonės atsisako epidūro“ ir kad šioms neapsigalvojus iš jos esą moralinio palaikymo nesitikėti.
Gerai, jei ši esminė specialisto išprusimą ir apskritai požiūrį į pacientes išduodanti pastaba išsprūsta prieš gimdymą, kai dar yra galimybė pabėgti ir rasti kiek supratingesnį ir platesnių pažiūrų mediką. Tačiau kai kada būna per vėlu ir tenka ekstremaliomis sąlygomis kentėti priešiškai nusiteikusių gydytojų spaudimą.
Moterys skundžiasi, kad joms primygtinai siūlomas cezario pjūvis. Pastaruoju metu šiai procedūrai ligoninių darbuotojai atranda begales pretekstų. Susidaro įspūdis, jog tuo piktnaudžiaujama, kad tik būtų mažiau vargo, kad tik nereikėtų plušti kelias ar keliolika valandų, priiminėjant natūraliais takais ateinantį kūdikį.
Ne visi yra tokie atidūs ir geranoriški kaip, tarkim, profesionalumu garsėjantys Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės ar Trakų gimdymo namų medikai. Kai kuriose šalies gydymo įstaigose, ypač – provincijoje, būta daugybė atvejų, kai dėl ginekologų ir akušerių aplaidumo, klinikinės nuojautos ir empatijos stokos gimdyvės ir jų kūdikiai patyrė žalą, kurios galima buvo išvengti.
Beje, jau net ir medikai pradeda regėti vidaus padėtį be pagražinimų ir vis atviriau pripažįsta, kad žmones nuo oficialių gydymo įstaigų atbaido jose tvyrantis atšiaurumas, arogancija, kai kada – itin šiurkštus elgesys su ligoniais.
Lietuvos perinatalinės psichologijos ir medicinos asociacijos prezidentas Romualdas Šemeta, svarstydamas apie priežastis, dėl kurių moterys bijo gimdyti standartinėje aplinkoje, apibendrindamas akcentavo paprasčiausio mandagumo ir dėmesio pacientėms trūkumą ligoninėse.
Normalu, kad patyrusios rūstumą ir abejingumą mamos kitą kartą ieško užuovėjos ir ramybės jau kitur, pavyzdžiui, sau artimesnėje aplinkoje ir gerai pažįstamos pribuvėjos kompanijoje.
Tad atmetus paprasčiausias pavienių tautiečių ir tik dėl mados jas sekančių bendraminčių užgaidas, paaiškėtų, kad už siekio šeimoms pačioms turėti teisę pasirinkti gimdymo vietą ir būdą slypi ir šalyje įsisenėjusios bioetikos, apskritai su gydymo kultūra susijusios problemos.
Jei gydymo įstaigose – nepriklausomai nuo to, ar valstybinės, ar privačios – būtų užtikrinta visiško pacientų pasitikėjimo verta, skaidri atmosfera, tuomet valdžiai ir nereikėtų sukti galvos dėl kokių nors alternatyvų ir tuo labiau aiškintis prieš būrį mamų laukiant ES pabaksnojimų ar pagrūmojimų.
