Kitus du vaikus – 6-erių pirmagimę ir prieš metus gimusį sūnų – vilnietė gimdė ligoninėse. Pirmasis gimdymas po 15 valandų baigėsi cezario pjūviu. Z. Tomilinienė liko nusivylusi: „Nebuvo jokio palaikymo, padrąsinimo, gydytojai darė spaudimą daryti cezario pjūvį nuo pat įžengimo į priimamąjį.“
Pasitikėjimas, kad gali pagimdyti savo jėgomis, Palaimintojo Jurgio Matulaičio šeimos pagalbos centro socialinę darbuotoją užplūdo po gimdymo namuose.
- Kodėl pirmąjį vaiką gimdėte ligoninėje?
- Nelabai įsivaizdavau, kas yra gimdymas. Buvo nedrąsu gimdyti namuose. Man atrodė, kad reikia, jog šalia būtų medikai. Nepasitikėjau savo jėgomis, kad galiu pagimdyti.
Po gimdymo ir toliau galvojau, kad negaliu pati pagimdyti.
- Koks buvo pirmasis gimdymas?
- Gimdymas buvo sklandus, bet baigėsi cezario pjūviu. Medikai nusprendė, kad dubuo per siauras vaikui išlįsti. Gimdžiau 15 valandų. Viskas ėjosi sklandžiai. Bet jau vos atvažiavus į ligoninę išgirdau, kad dėl pilvo formos reikės daryti cezario pjūvį.
Gimdžiau be jokių vaistų. Gydytoja pamatavo mano pilvą ir su skaičiavimo mašinėle paskaičiavo, kad vaikas svers daugiau nei 5 kilogramus (paprastai naujagimio svoris – apie 3 kg. - Red.), nuteikė, kad tokio vaiko pati nepagimdysiu.
Iš aplinkos – jokio palaikymo, tik bauginančios prognozės – kad vaikas per didelis, kad pilvas ne tokios formos, kad galvutė neįsistatys.
Galiausiai pasidaviau spaudimui. Nors manau, kad jei būčiau gimdžiusi namie, būčiau puikiai pagimdžiusi be jokių operacijų.
Liko nuoskauda po gimdymo, kad nebuvo jokio palaikymo, padrąsinimo, kad gydytojai darė spaudimą. O juk pagrindinė gimdymo dalyvė yra moteris, ne gydytojas. Labai svarbu moteriai sukurti palaikančią aplinką.
Tiesa, yra atvejų, kai medicina turi įsikišti, kai ji gelbsti motinos ir vaiko gyvybę.
- Kokio svorio vaikelis gimė?
- Vaikelis gimė 3,5 kg – idealaus svorio gimti natūraliai.
Po operacijos jaučiausi išmėsinėta. Operuojama jutau, kaip man valo žarnas. Gal nuskausminamieji suveikė nepakankamai?
Vaikelio iškart nedavė, tik akimirkai parodė ir išnešė, nors užsienyje net po cezario pjūvio duoda mažylį priglausti prie krūtinės.
Po operacijos mane trumpai palaikė koridoriuje, paskui nuvežė į palatą. Nežinojau, nei kur vaikas, nei kur vyras. Niekas manęs neinformavo.
Į operacinę vyro neleido. Sakė, kad gali infekciją įnešti. Nors visus studentus leidžia.
Apėmė bejėgiškumas, neviltis, verkiau. Vienintelė sanitarė, plovusi palatos grindis, man padėjo – pakvietė vyrą, paprašė, kad atneštų vaikelį.
Kai vyras su vaiku atėjo, viskas buvo geriau. Tris dienas buvome ligoninėje, prisiminimai geri.
Tik anesteziologė atėjusi į palatą ir paklaususi, kaip jaučiausi, liko nepatenkinta. Aš nesakiau, kad operuojama jaučiau valomas savo žarnas. Tik padėkojau, kad ji nuskausmino. Iš pradžių nesupratau, kodėl moteris taip piktai sureagavo ir išėjo nepatenkinta.
Paskui draugės man pasakė, kad anesteziologei reikia duoti kyšį, susitarti su ja iš anksto, kad gerai nuskausmintų. O aš to nežinojau.
- Kodėl po pirmojo gimdymo jautėtės nusivylusi savimi?
- 9 mėnesius nešiojau vaikelį. Norėjau pati jį pagimdyti, o ne kad man jį išpjautų, išimtų. Norėjau patirti, kad vaikas gimsta „per mane“.
Po pirmojo gimdymo galvojau, kad jei vėl kada nors lauksiuosi, norėsiu gimdyti pati, savo jėgomis.
- Sakote: „Jei vėl kada nors lauksiuosi...“ Abejojote, ar norėsite vėl kada nors gimdyti?
- Gimdymo patirtis yra skausminga. Pirmą pusmetį galvojau, ar apskritai verta lipti į tą pačią upę. Po pirmo gimdymo moteris įsivaizduoja, kad va toks ir yra gimdymas.
Šita prasta patirtis įstrigo manyje. Norėjau iš to išsivaduoti. Lygiai taip nutinka pabendravus su nemaloniu žmogumi. Užsiveriu pasauliui, manau, kad visi tokie priešiški. Vėliau susitinku malonų žmogų, pamatau, kad yra ir gerų.
Tas pats su gimdymu. Tos, kurios patiria palaikymą gimdydamos pirmą kartą, ir vėl nori gimdyti. Tos, kurios įsibaugina, kurių niekas nepalaiko, praranda norą dar kartą lauktis.
- Kodėl nusprendėte antrąjį vaiką gimdyti namuose?
- Ieškojau alternatyvų, kaip galima pagimdyti kuo natūraliau. Domėjausi, kaip moterys gimdo užsienyje. Lankiau kursus, žiūrėjau daug filmų, skaičiau knygas. Per „Discovery“ kanalą rodydavo gimdymus, kaip tai vyksta. Ir namie, ir ligoninėje. Mačiau, koks natūralus tai procesas, kokia gali būti šventė. Mano pažįstamos, dešimtys jų, dalijosi savo istorijomis apie gimdymus namuose. Jų patirtis buvo nuostabi.
Pagalvojau: kodėl gi ne?
Su vyru gerai apsvarstėme visus „už“ ir „prieš“. Pakvietėme žmogų, kuriuo pasitikime, kuris galėtų padėti per gimdymą.
Liko nuostabus prisiminimas. Nesakau, kad gimdymas buvo lengvas. Jis buvo skausmingas, kaip paprastai gimdymai būna. Dukrelė gimė per 5 valandas. Labai sklandžiai, vandenyje išplaukė.
Liko patys šilčiausi prisiminimai. Tik pagimdžiusi patyriau didelį džiaugsmą glausdama naujagimę prie krūtinės. Supratau, kad galiu pagimdyti, kad nebūtinai medikai turi už mane viską daryti. Tai labai šaunu.
Aišku, mano gimdymas buvo sklandus, bepigu man kalbėti. Jei būtų buvę komplikacijų, žinoma, būtume kreipęsi į gydytoją.
- Gimdyti vonioje galima ir ligoninėje.
- Taip. Ligoninės turi specialias vonias, bet gydytojai nelabai leidžia jose gimdyti. Vieni nelabai moka joje priimti kūdikį, kiti sako, kad nelabai patogu. Gimdymas vonioje yra mažiau skausmingas. Užsienyje tai dažnai praktikuojama.
- Ar gimdydama namuose patyrėte mažiau įtampos nei ligoninėje?
- Įtampos, galima sakyti, visai nebuvo. Iš vyro ir kito artimo žmogaus jaučiau palaikymą, padrąsinimą, paskatinimą. Pati jutau, kokia forma turiu sėdėti ar gulėti, kad vaikeliui būtų lengviau atkeliauti.
Gimimas tada buvo stebuklas. Kai iš manęs vaiką ištraukė su instrumentais, tai buvo medicinos pasiekimas, o kai pati pagimdžiau, tai jau buvo stebuklas.
Esu girdėjusi, kad Lietuvoje apie 25 proc. gimdymų ligoninėse baigiasi cezario pjūviu, o Brazilijoje - 80 procentų. Ar tikrai šiuolaikinė medicina mano, kad moterys negali pagimdyti pačios?
Sako, po cezario pjūvio pavojinga natūraliai gimdyti. Po pirmojo cezario daro antrą, trečią ir ketvirtą. Medicininiu požiūriu, tai tarsi saugiausias būdas vaikui gimti, bet tokia nuomonė - tik mitas (išskyrus ypatingus atvejus).
Taip pat girdėjau perspėjimą, kad gimdyvė gali nukraujuoti, kai plyšta ankstesnio cezario pjūvio vieta. Tačiau aš radau tyrimų rezultatus, kurie mane nuramino, nes parodė, kad tokia komplikacija nutinka labai retai. Man gydytojas prieš gimdymą patvirtino, kad ankstesnis randas gerai sugijęs, o vaikučio galvutė nusileidusi į dubenį.
- Kodėl trečiąjį vaikelį nutarėte gimdyti ligoninėje?
- Laukiantis trečiojo vaiko vyras pasiūlė rasti jaukią ligoninę, kur gydytojai mane palaikytų.
Vyro dalyvavimas gimdyme yra labai svarbus. Jis yra atrama ir fiziškai, ir psichologiškai. Gimdyti namuose yra šeimos pasirinkimas. Vyrui būtų daug lengviau palikti moterį gydytojų rankose ir laukti gerų žinių. Vyrai, kurie pasiryžta palaikyti savo moters gimdymą namuose, padaro labai didelį ir atsakingą darbą.
Apsisprendimą trečiąjį vaikelį gimdyti ne namuose lėmė ir tai, kad mes išsikraustėme gyventi už miesto. Jei būtų kilęs pavojus, būtų reikėję toli važiuoti iki ligoninės.
Skaičiau, kad Anglijoje normalus gimdymas namuose valstybei kainuoja 68 proc. pigiau nei toks pats gimdymas ligoninėje. Nereikia tiek personalo, medikamentų. Ir kitų šalių tyrimai rodo, kad gimdyti namuose yra pigiau.
- Kaip sekėsi gimdyti trečiąjį vaiką – vėl ligoninėje?
- Gimdžiau Kauno krikščioniškuose gimdymo namuose. Girdėjome, kad ten akušerių ir ginekologų požiūris į natūralų gimdymą labai pozityvus.
Prieš trečiąjį gimdymą lankiausi vienoje Vilniaus ligoninėje, klausiau, ar galima gimdyti be lašelinės, pasakė – ne. Kateteris iškart įstatomas į moters veną, kai tik atliekami tyrimai prieš gimdymą.
Kai esu iš karto prijungiama prie kažkokio aparato, pasitikėjimas, kad viskas bus gerai, kad pagimdysiu, sumažėja. Pradedu tikėti, kad gimdymas – medikų reguliuojamas procesas.
O Kaune pasakė, kad per prievartą mums to nesiūlys. Ir tikrai, pasitaikė labai puiki akušerė. Ji leido lipti į vonią, gerti vandenį, kai troškino.
Kartu su ja dirbo ir ginekologė, kuri kaip tik viską draudė – ir į vonią lipti, ir vandenį gerti. Ji ragino ir lašelinę statyti. Per gimdymą bandė sukelti baimę ir vis sakė, kad ir tas negerai, ir tas. Akušerė liepė neklausyti gydytojos ir daryti taip, kaip man norėjosi.
Akušerės darbo pamaina tęsėsi iki 8 val. ryto. Norėjau pagimdyti iki jos darbo pabaigos. Vaikelis atėjo 6 val. 40 min. Gimdymas truko 3-4 valandas. Norėjosi akušerei rankas bučiuoti už jos leidimą man gimdant būti savimi.
Manau, kad tokios akušerės mielai atvažiuotų į namus priimti gimdymo, jei jos nebūtų laikomos nusikaltėlėmis pagal Lietuvos įstatymus. Todėl turėtų būti tobulinama teisinė bazė, kad akušeriai ir/ar ginekologai teisėtai galėtų padėti gimdyvę namuose.
- Kaip manote, dėl ko Lietuvoje toks pasipriešinimas gimdymams namuose?
- Galbūt dalis medikų bijo priimti gimdymus namuose? Į namus važiuotų turbūt tik akušerės, ginekologai būtų reikalingi tik, kai kiltų sunkumų, tačiau tais atvejais vis tiek reikėtų važiuoti į ligoninę.
Ligoninės bijo prarasti „krepšelį“. Kiekvienas gimdymas iš ligonių kasų į ligoninę atneša nemažus pinigus. Medikai priešintis gimdymams namuose gali būti dėl ligoninių vadovybės spaudimo.
Manau, kad leidus gydytojams padėti moterims gimdyti namuose, tam ryžtųsi tik kokie 2 proc. gimdyvių, todėl ligoninėms nekyla jokia grėsmė.
Tarkime, Vokietijoje 2 proc. gimdyvių vaikų susilaukia namuose. Medikų pagalba apmokama iš ligonių kasų, nes jos yra tokios pat mokesčių mokėtojos, kaip ir gimdančios ligoninėse. Tai valstybei yra netgi pigiau.
Jei nepriklausomi ekonomistai Lietuvoje tiksliai paskaičiuos, kad gimdymai namie valstybei kainuoja brangiau, tai visai teisinga bus ir pačioms šeimoms sumokėti už akušerės pagalbą. Turbūt ne paslaptis, kad ir ligoninėje šeimos papildomai sumoka gimdymą priimančiam gydytojui ir akušeriui.
- Kokia yra antroji jūsų dukra, kuri gimė namuose? Kuo skiriasi nuo kitų jūsų vaikų?
- Visi vaikai ypatingi, skirtingi. Ji buvo labai ramus, sveikas kūdikis. Miegodavo valandų valandas, jokiomis ligomis nesirgo. Atėjimas į pasaulį buvo švelnus, be jokių medikamentų. Aš buvau rami ir patenkinta, kūdikis tai jautė. O dabar ši dukrytė labai kūrybinga, švelni, sveika ir protinga mergytė.
Mes džiaugiamės visais savo vaikais!
- Kaip pasikeitė jūsų santykis su vyru po gimdymo namuose?
- Vienybė ir pasitikėjimas vienas kitu labai padidėjo. Pamačiau, kad tą akimirką, kai patyriau didžiausią išbandymą, mano artimas žmogus puikiai tai ištvėrė kartu. Pasitikėjimas ir žinojimas, kad vienas kitam esame atrama, padidėjo.
Man keista skaityti moterų mintis, kad vyras neturėtų dalyvauti gimdyme, kad tai per daug intymu. Bet juk ir vaikelio pradėjimas yra labai intymu.
- Kaip vertinate dabar visuomenėje vykstančią diskusiją dėl gimdymų namuose?
- Vis girdžiu, kad tie, kurie gimdo namuose, gali gimdyti patvoriuose, vežimuose ir panašiose vietose. Girdžiu panieką ir iš gydytojų, ir iš komentatorių.
Atrodo, kad jiems nerūpi nei gimdyvė, nei vaikelis, bet vien jų principai ar sistema, kuriai jie tarnauja. Iš jų pasisakymų susidaro įspūdis, kad namuose gimdo neišprusėliai.
Bet yra priešingai. Namuose gimdo labiausiai išsilavinę žmonės. Tai rodo užsienio šalyse daryti tyrimai. Kiek aš pažįstu namie gimdžiusių šeimų (tokių yra kelios dešimtys), jos visos yra šviesios, išsilavinusios, dažniausiai krikščioniškos.
Jie kitų nesmerkia, nors patys yra smerkiami, o dabar - ir persekiojami teisėsaugos. Man, tikinčiai, tai primena Kristaus istoriją, kuris irgi buvo nepripažintas ir smerkiamas.
Norėčiau, kad keistųsi žmonių mentalitetas. Nuspręsti, kaip ir kur gimdyti, yra žmogaus, šeimos, moters teisė. Ji turi turėti teisę sulaukti profesionalios pagalbos. Tikiu, kad ir mano istorija pasitarnaus ugdant žmonių toleranciją. Gal kai kurie patys pagalvos, kokio gimdymo nori. Arba bent jau neteis kitų, kurie nori gimdyti kitaip.
