Į Seimą susirengęs V. Šustauskas nenori prisiminti kalėjimo

2006 metais už autoriaus rėmėjų lėšas išleistoje V. Šustausko eilėraščių knygoje „Sunki tiesa“ - daugiau nei 60 eilėraščių. Maždaug penktadalyje jų kalbama apie kalėjimą.

Tuo tarpu dėl Seimo nario mandato Ukmergės apygardoje pasiryžęs kovoti politikas savo anketoje šios patirties nemini. Į klausimą, ar buvo teistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, V. Šustauskas atsako: „Ne.“

Vyriausioji rinkimų komisija prieš 10 metų nutarė nebesiaiškinti dėl V. Šustausko teistumo, kai paaiškėjo, kad jo byla Rusijoje buvo sunaikinta dėl pasibaigusio saugojimo termino.

V. Šustauskas tikina, kad jo eilėraščiuose apie savo gyvenimą pasakoja ne jis, o jo sukurtas personažas.

„Kai Jeseninas rašė: „Duok leteną, Džimai“ - juk pats Jeseninas nelaikė tos letenos ir su Džimu nešnekėjo“, - aiškino eilėraščius rašantis politikas.

Pasak V. Šustausko, jo aprašyti įspūdžiai apie kalėjimą tikri, nes prieš daugelį metų jis buvo areštuotas, o po to paleistas. O kai ilgai sėdi uždarytas - atrodo, kad kalėjime sėdi metų metus.

Kai kur eilėraščiuose minima penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. V. Šustausko tikinimu, taip geriau rimuojasi eilėraštis. Ir tiek. Tokios bausmės nebuvo.

Šiuo metu jis ieško rėmėjų dar kartą išleisti savo eilėraščių knygą.

V. Šustausko eilėraščiuose kalėjimo buitis vaizduojama per kalinių jausmus. Autorių slegia tamsa, bet dar labiau - jį supančių kalinių kančios ir dejonės.

„Ryto žaros pasklis po padangę,/ Ir išauš vėl nauja diena,/ Pabus iš miego pasaulis,/ Tik kalėjime liks ta tamsa.

Čia net debesys tamsūs būna,/ Apsiniaukęs būna dangus,/ Nuo žmonių kančių ir dejonių/ Lyg ašaros lyja lietus.“

(„Kalėjimo vaizdas“)

„Kiek matė ašarų kalėjimo sienos/ Stebėjo jos kančias žmonių./ Kaip naktimis įėję spardė kojom,/ Jaunus žmones, gal metų dvidešimt penkerių.

Užmiršti žmonių niekad negalėsiu, / Tu vartų, kamerų baisių./ Mačiau, kaip šaudyt vedė žmogų/ Jam ašaros riedėjo iš akių.“

(„Atsisveikinimas“)

Kai kur pasitaiko ir labai konkrečių aplinkybių. Pavyzdžiui, aprašoma, kaip kaliniai švenčia Naujuosius metus.

„Jau laikrodžiai išmuš greit dvyliktą,/ ir žmonės kels taurę linksmai,/ Tiktai už grotų geležinių/ Nuliūdę sėdi kaliniai.

Naujus metus sutinka be šampano,/ Toli nuo artimųjų ir draugų,/ Grandinėm rankos surakintos/ Ir laisvė atimta iš jų.“

(„Naujieji metai“)

Apie patį kalėjimą V. Šustausko eilėraščiuose beveik nekalbama. Minimi tik stiprūs užraktai ir apšerkšniję langai.

„Skamba muzika, liejas valso garsai,/ Sukas poros kažkur tai laimingos,/ Tik kalėjimo durys užrakintos tvirtai,/ Plaka širdys kalinių sielvartingos.“

(„Mintyse su svajonėmis“)

„Įsiutęs vėjas pusto sniegą/ ir šaltis piešia pilis languose, /Toli nuo Tėvynės - už grotų,/ Prisiminiau šiandien tave.“

(„Žiema“)

Kalintis V. Šustausko eilėraščių lyrinis herojus dažnai kreipiasi į motiną ar mylimą moterį, kartais - į tėvą.

„Ko nuliūdusi sėdi prie lango/ Ir į vieškelį žiūri dažnai,/ Juk žinai, kad ilgai dar kalėsiu,/ O galbūt nebegrįšiu visai.“

(„Tėviškė“)

„Tas ilgas kelias, tau vienos nueitas,/ Jau baigias metai, bus kiti,/ Aš nesugrįšiu iš kalėjimo pavargęs,/ Tu nesikelki, Mama, taip anksti.“

(„Kelias“)

„Neužgijo žaizda, liko skausmas širdy/ Kada vėlei ištiko nelaimė / Sėdo jaunas sūnus už gotų baisių,/ Tavo širdį, vėl skausmas suspaudė!“

(„Motinos skausmas“)

„Atleisk man tėve, kad už grotų/ Sutinku Tavo gimimo metus./ Prisiekiu čia prie tų „riešotkių“/ Daugiau gyvenime to niekad nebus.“

(„Tėvui“)

Apie bausmės trukmę V. Šustauskas eilėraščiuose kalba abstrakčiai, bet kai kur paminėti penkeri metai už grotų.

„Jau greit išveš į Sibirą, į taigą,/ Kur teks kalėti penkerius metus/ Už ką kankins, sakykit žmonės brangūs -/ Už tai, kad nekenčiau rusus!

Aš niekad negalėsiu sau atleisti,/ Už tai, kad neklausiau žmonos,/ Penkis metus kalėjime praleidau, Joks/ laikas neužgydys tos žaizdos.“

(„Atsisveikinimas“)

V. Šustausko eilėraščių lyrinis herojus mąsto apie akimirką, kada išeis iš kalėjimo.

„Sunkiai verias, girgždėdamos kalėjimo durys/ Ir tamsų pasaulį užpildo vis nauji veida./ Sustoki prie vartų, prisieki iš karto / Neperžengt tų slenksčių ir nematyt kalėjimų visai.“

(„Sunki tiesa“)

Apie V. Šustausko teistumą galima spręsti tik iš oficialios pažymos, kurią 2001 metais Vyriausiosios rinkimų komisijos prašymu, atsiuntė Rusijos vidaus reikalų ministerija.

Joje pranešama, jog 1973-iųjų spalio 20-ąją Šustauskas Vytautas Dominykas Damovičius pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 210, 206 (antrą dalį) ir 40 straipsnį Vyborgo liaudies teisme buvo nuteistas dvejiems metams laisvės atėmimo bausme.

Šie nusikaltimai apibūdinami kaip piktybinis chuliganizmas, pasižymintis nepaprastu cinizmu ir išskirtiniu įžūlumu, o taip pat nepilnamečių įtraukimas į nusikalstamą veiklą.

Rusijoje iki šiol toks nusikaltimas laikomas sunkiu. Lietuvoje nuo 1995 metų piktybinis chuliganizmas nebelaikomas sunkiu nusikaltimu.

Šių eilučių autorei pavyko rasti Vyborge (Rusija) žurnalistę Svetlaną Jakovenko, kuri gerai prisiminė V. Šustausko teismą.

V. Šustauskas Vyborge lydėjo Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokyklos moksleivius, atliekančius gamybinę praktiką tenykščiame laivų statybos kombinate, ir įsivėlė į muštynes su vietos jaunimu.

V. Šustauskas tikino, kad Rusijos vidaus reikalų ministerijos pažyma nieko nereiškia. „Norite – atvešiu pažymą iš Maskvos, kad žurnalistė Gudavičiūtė sėdėjo kalėjime penkerius metus? Duok „bonką“ ir parašys“,– išdidžiai paaiškino jis.