2006 metais už autoriaus rėmėjų lėšas išleistoje V. Šustausko eilėraščių
knygoje „Sunki tiesa“ - daugiau nei 60 eilėraščių. Maždaug
penktadalyje jų kalbama apie kalėjimą.
Tuo tarpu dėl Seimo nario mandato Ukmergės apygardoje pasiryžęs kovoti
politikas savo anketoje šios patirties nemini. Į klausimą, ar buvo
teistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą įsiteisėjusiu teismo
nuosprendžiu, V. Šustauskas atsako: „Ne.“
Byla sunaikinta Rusijoje
Vyriausioji rinkimų komisija prieš 10 metų nutarė nebesiaiškinti dėl
V. Šustausko teistumo, kai paaiškėjo, kad jo byla Rusijoje buvo
sunaikinta dėl pasibaigusio saugojimo termino.
V. Šustauskas tikina, kad jo eilėraščiuose apie savo gyvenimą pasakoja ne
jis, o jo sukurtas personažas.
„Kai Jeseninas rašė: „Duok leteną, Džimai“ - juk pats Jeseninas nelaikė
tos letenos ir su Džimu nešnekėjo“, - aiškino eilėraščius rašantis
politikas.
Pasak V. Šustausko, jo aprašyti įspūdžiai apie kalėjimą tikri, nes prieš
daugelį metų jis buvo areštuotas, o po to paleistas. O kai ilgai sėdi
uždarytas - atrodo, kad kalėjime sėdi metų metus.
Kai kur eilėraščiuose minima penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.
V. Šustausko tikinimu, taip geriau rimuojasi eilėraštis. Ir tiek. Tokios
bausmės nebuvo.
Šiuo metu jis ieško rėmėjų dar kartą išleisti savo eilėraščių knygą.
Slegia tamsa ir dejonės
V. Šustausko eilėraščiuose kalėjimo buitis vaizduojama per kalinių
jausmus. Autorių slegia tamsa, bet dar labiau - jį supančių kalinių
kančios ir dejonės.
„Ryto žaros pasklis po padangę,/ Ir išauš vėl nauja diena,/ Pabus iš miego pasaulis,/ Tik kalėjime liks ta tamsa.
Čia net debesys tamsūs būna,/ Apsiniaukęs būna dangus,/ Nuo žmonių kančių ir dejonių/ Lyg ašaros lyja lietus.“
(„Kalėjimo vaizdas“)
„Kiek matė ašarų kalėjimo sienos/ Stebėjo jos kančias žmonių./ Kaip naktimis įėję spardė kojom,/ Jaunus žmones, gal metų dvidešimt penkerių.
Užmiršti žmonių niekad negalėsiu, / Tu vartų, kamerų baisių./ Mačiau, kaip šaudyt vedė žmogų/ Jam ašaros riedėjo iš akių.“
(„Atsisveikinimas“)
Kai kur pasitaiko ir labai konkrečių aplinkybių. Pavyzdžiui, aprašoma,
kaip kaliniai švenčia Naujuosius metus.
„Jau laikrodžiai išmuš greit dvyliktą,/ ir žmonės kels taurę linksmai,/ Tiktai už grotų geležinių/ Nuliūdę sėdi kaliniai.
Naujus metus sutinka be šampano,/ Toli nuo artimųjų ir draugų,/ Grandinėm rankos surakintos/ Ir laisvė atimta iš jų.“
(„Naujieji metai“)
Apie patį kalėjimą V. Šustausko eilėraščiuose beveik nekalbama. Minimi
tik stiprūs užraktai ir apšerkšniję langai.
„Skamba muzika, liejas valso garsai,/ Sukas poros kažkur tai laimingos,/ Tik kalėjimo durys užrakintos tvirtai,/ Plaka širdys kalinių sielvartingos.“
(„Mintyse su svajonėmis“)
„Įsiutęs vėjas pusto sniegą/ ir šaltis piešia pilis languose, /Toli nuo Tėvynės - už grotų,/ Prisiminiau šiandien tave.“
(„Žiema“)
Prašo motinos atleidimo
Kalintis V. Šustausko eilėraščių lyrinis herojus dažnai kreipiasi į
motiną ar mylimą moterį, kartais - į tėvą.
„Ko nuliūdusi sėdi prie lango/ Ir į vieškelį žiūri dažnai,/ Juk žinai, kad ilgai dar kalėsiu,/ O galbūt nebegrįšiu visai.“
(„Tėviškė“)
„Tas ilgas kelias, tau vienos nueitas,/ Jau baigias metai, bus kiti,/ Aš nesugrįšiu iš kalėjimo pavargęs,/ Tu nesikelki, Mama, taip anksti.“
(„Kelias“)
„Neužgijo žaizda, liko skausmas širdy/ Kada vėlei ištiko nelaimė / Sėdo jaunas sūnus už gotų baisių,/ Tavo širdį, vėl skausmas suspaudė!“
(„Motinos skausmas“)
„Atleisk man tėve, kad už grotų/ Sutinku Tavo gimimo metus./ Prisiekiu čia prie tų „riešotkių“/ Daugiau gyvenime to niekad nebus.“
(„Tėvui“)
Apie bausmės trukmę V. Šustauskas eilėraščiuose kalba abstrakčiai, bet
kai kur paminėti penkeri metai už grotų.
„Jau greit išveš į Sibirą, į taigą,/ Kur teks kalėti penkerius metus/ Už ką kankins, sakykit žmonės brangūs -/ Už tai, kad nekenčiau rusus!
Aš niekad negalėsiu sau atleisti,/ Už tai, kad neklausiau žmonos,/ Penkis metus kalėjime praleidau, Joks/ laikas neužgydys tos žaizdos.“
(„Atsisveikinimas“)
V. Šustausko eilėraščių lyrinis herojus mąsto apie akimirką, kada išeis
iš kalėjimo.
„Sunkiai verias, girgždėdamos kalėjimo durys/ Ir tamsų pasaulį užpildo vis nauji veida./ Sustoki prie vartų, prisieki iš karto / Neperžengt tų slenksčių ir nematyt kalėjimų visai.“
(„Sunki tiesa“)
Apie nusikaltimą atsiuntė pažymą
Apie V. Šustausko teistumą galima spręsti tik iš oficialios pažymos,
kurią 2001 metais Vyriausiosios rinkimų komisijos prašymu, atsiuntė
Rusijos vidaus reikalų ministerija.
Joje pranešama, jog 1973-iųjų spalio 20-ąją Šustauskas Vytautas
Dominykas Damovičius pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 210,
206 (antrą dalį) ir 40 straipsnį Vyborgo liaudies teisme buvo nuteistas
dvejiems metams laisvės atėmimo bausme.
Šie nusikaltimai apibūdinami kaip piktybinis chuliganizmas, pasižymintis
nepaprastu cinizmu ir išskirtiniu įžūlumu, o taip pat nepilnamečių
įtraukimas į nusikalstamą veiklą.
Rusijoje iki šiol toks nusikaltimas laikomas sunkiu. Lietuvoje nuo 1995
metų piktybinis chuliganizmas nebelaikomas sunkiu nusikaltimu.
Šių eilučių autorei pavyko rasti Vyborge (Rusija) žurnalistę Svetlaną
Jakovenko, kuri gerai prisiminė V. Šustausko teismą.
V. Šustauskas Vyborge lydėjo Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokyklos
moksleivius, atliekančius gamybinę praktiką tenykščiame laivų statybos
kombinate, ir įsivėlė į muštynes su vietos jaunimu.
V. Šustauskas tikino, kad Rusijos vidaus reikalų ministerijos pažyma
nieko nereiškia. „Norite – atvešiu pažymą iš Maskvos, kad žurnalistė
Gudavičiūtė sėdėjo kalėjime penkerius metus? Duok „bonką“ ir parašys“,–
išdidžiai paaiškino jis.
