Pildydamas kandidato į Seimo narius anketą skandalingasis politikas neigiamai atsakė į klausimą, ar buvo teistas už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Ir nė vienam valdininkui nekilo pagunda vertinti politiko eilėraščiuose minimą kalėjimą kaip prisipažinimą, nes būtų apsijuokta prieš visą Lietuvą.
XIX a. litografijoje „Napoleono kariuomenė prie Vilniaus rotušės 1812 metų žiemą” puikiai matyti du iki šiol išlikę šios aikštės namai. Kai jų savininkas pakeitė tų namų stogus, joks inspektorius nebandė įrodinėti, kad stogai turėtų būti tokie, kokie buvo senovinėje litografijoje.
Kiekvienas dar mokykloje išmoksta: meno kūrinys – tai autoriaus sukurta tikrovė. Su savo logika, dėsniais ar net metų laikais. Tai, kaip jis mato pasaulį arba kokiame norėtų gyventi.
Todėl net naiviausias žmogus nesiimtų vertinti žurnalistinio romano apie dainininko Radžio gyvenimą kaip fakto: autorius pirmiausia siekė sukurti įdomią knygą, o ne tiksliai atspindėti savo gyvenimą.
Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių. Antai režisierės I. Kurklietytės filmas „Lengvas raganavimas” apie gimdymą namuose prokurorų rankose tapo įrodymu ikiteisminiame tyrime. Tyrėjams nė motais, kad filmas buvo rodomas daugelyje užsienio festivalių, ir apibūdinamas kaip meninė dokumentika.
Bet remdamiesi būtent šiuo filmu teisėsaugininkai į tardymus kviečia moteris, panašias į ten nufilmuotas gimdyves, ir joms pateikia pačių intymiausių klausimų.
Iki šiol žinojau tik vieną istoriją, kai meno kūrinys buvo vertinamas kaip faktas.
Ruošiantis atstatyti Valdovų rūmus bandyta remtis P. Smuglevičiaus piešiniais. Tik netrukus paaiškėjo, kad tokio aukščio ir tūrio pastate, kokį pavaizdavo menininkas, netelpa nei tiek aukštų, nei tiek langų.
