Diskusijose dalyvauja daug žymių verslininkų, mokslininkų, diplomatų, signatarų.
Šiais metais bus išleista knyga apie pastaruosius penkis Marijampolės forumus. Neseniai pasirodė knyga apie pirmuosius šešis - jai viršelį sukūrė garsus lietuvių dailininkas Ray Bartkus. Šio forumo rėmėjai yra „Arvi“ įmonių grupė (prezidentas Vidmantas Kučinskas) ir Baltijos agroverslo institutas (prezidentas prof. Raimundas Lopata).
Portalas lrytas.lt pateikia neseniai vykusios naujausios diskusijos santrauką. Tema - „Krepšinis Lietuvoje: ekonomika, politika, tautos savimonė“.
Pranešėjai: olimpinis čempionas Šarūnas Marčiulionis, Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Juras Požela, Vilniaus Universiteto istorikas Norbertas Černiauskas, Lietuvos krepšinio sirgalių lyderis Tomas Balaišis (Sėkla). Moderatorius - signataras Algirdas Kumža.
Algirdas Kumža: „1937 metais lietuviai tapo Europos krepšinio čempionais. Jie finale vienu tašku nugalėjo italus ir iš latvių atėmė čempionų titulą. Mūsų didžiavyriai, iškilmingai atšventę pergalę, viešbutyje užmiršo Latvijos prezidento dovaną. Latviai dėl to giliai įsižeidė ir kurį laiką tarp mūsų valstybių tvyrojo politinė įtampa. Matyt, tada lietuviai pirmąkart suprato, kad krepšinis nėra vien kamuolio vaikymas. Krepšinis yra ir politika, ir ekonomika, ir visų mūsų dvasios ženklas. Šiandieną savo forume mes trumpai prisiminsime istoriją, o po istorijos aptarimo kalbėsime apie Lietuvos krepšinio ateitį.
Forume dalyvauja jaunas istorikas Norbertas Černiauskas, kuris pasiūlė netikėtą prieškario Lietuvos pasiekimų formulę: sviestas, ANBO ir krepšinis. Sviestas, kurio geidė visa Europa – tai ekonomikos pakilimo simbolis. ANBO (Antanas Nori Būti Ore) – tai inžinieriaus Antano Gustaičio sukonstruoti ir karo dirbtuvėse pagaminti lėktuvai, kuriais tada domėjosi ne viena Europos šalis. Iš tikrųjų, ANBO – tai lietuviško intelekto triumfas. Ir krepšinis, kuris vienijo Lietuvą ir kėlė tautos dvasią. Tada Lietuvos krepšinis Europos padangėje švystelėjo lyg koks meteoritas. Kieno pastangomis buvo sukurtas tas stebuklas?“
Norbertas Černiauskas: „Negalima sakyti, kad krepšinis buvo tuometės valstybės projektas, bet be valstybės jis nebūtų įvykęs. Juk nebūna taip, kad žaidę viduramžiais kažką panašaus į krepšinį staiga tapome čempionais.
Ne, tiesiog gudriose galvose atsirado toks projektas. Iki 1937 metų Lietuvos rinktinė nebuvo laimėjusi nė vienų tarptautinių varžybų. Ir kai kartą pralaimėjo 100 taškų skirtumu, Amerikoje išmokęs žaisti F. Kriaučiūnas pasakė: nieko čia baisaus, viskas bus tvarkoj! Jis vos per kelias treniruotes sukūrė tą komandą. Taigi, reikėjo valstybę ir valdininkus įtikinti, kad praeis metai ir mes nebepralaimėsim latviams 100 taškų skirtumu. Aišku, reikėjo drąsos tokiam žingsniui. Bet žengėme ir štai ką turim: du Europos čempionų titulus jau iki karo.“
Algirdas Kumža: „O kodėl išsyk nepasakome, kad moterys irgi buvo Europos vicečempionės?“
Norbertas Černiauskas: „Taip, moterys 1938-aisias laimėjo sidabrą, bet tikriausiai tą pergalę paskatino vyrų krepšinis. Kiek tenka pavartyti to meto spaudą ir dokumentus, matau prasidėjusį krepšinio bumą – gimnazijose masiškai pradėtos kabinti lentos su lankais, ko iki tol niekas nebuvo matęs. Aukštesni berniukai pradėti lubinais vadinti - Lubinas buvo garsiausias Lietuvos krepšininkas. Ta euforija buvo didžiulė, tik gaila kad turėjom tokią ilgą pertrauką.“
Algirdas Kumža: „Šarūnai, ar jūsų karta, pradėjusi karjerą SSRS laikais, jautė kokias nors sąsajas su prieškario krepšiniu? Ar jums treneriai pasakodavo apie tas įspūdingas pergales?“
Šarūnas Marčiulionis: „Prieškario dokumentų ar filmuotos medžiagos nebuvom matę. Žinojome pokario krepšininkus – Butautą, Lagunavičių, Petkevičių. Kai kurie iš jų buvo mūsų treneriai.“
Norbertas Černiauskas: „Kažin ar mūsų krepšinio istorija turi nenutrūkstamą tradiciją. Manau, kad turime mažiausiai tris krepšinius. Pirmasis yra lakūno S. Dariaus projektas, kada jis trečiojo dešimtmečio pradžioje pradėjo vežti į Lietuvą visas sporto šakas. Jis mokė lietuvius, kad darbas su šakėmis nėra sportas ir reikia sportuoti profesionaliai.
Tas projektas nepasisekė, visos tos sporto šakos neprigijo. Iki tol su tokiais projektais mums nesisekdavo: Darius ir Girėnas sudužo, pasaulinė paroda Prancūzijoje nepasisekė. Krepšinis tuo metu vadintas „basketbolu“ irgi buvo kurį laiką užmirštas. Vėliau „basketbolas-krepšiasvydis“ tapo įspūdingu projektu, orientuotu jau ne į kiekybę, o į kokybę ir pergales. Buvo siekta savo šalį parodyti kitų nacionalinių jaunų valstybių gretose.
Rizika buvo tikrai didelė, o pastatyti Kauno sporto halę vyriausybei kainavo didžiulius pinigus. Manau, buvo tikrai tam tikras verslo projektas, kurį vykdyti padėjo antrosios kartos Amerikos lietuviai. Tada ir sulaukėme įspūdingų pasiekimų, atsirado visiškai kitokia žaidimo technika, planavimas ir kt.
Deja, paskui komandos branduolys grįžo į Ameriką, o kai kas atsidūrė Sibiro lageriuose. O čia likę čempionai iki 1953-ųjų dominavo sovietų sąjungos krepšinyje. Pamąstykime, kas būtų buvę, jeigu tas branduolys būtų neišvykęs į Ameriką, nebūtų karo ir okupacijos? Dar dvidešimt metų tikriausiai niekas nebūtų prilygęs Lietuvos krepšiniui.
O sovietmečiu nežinia, kiek tas krepšinis buvo lietuviškas, kiek jis buvo savitas ir kiek jis sugebėjo būti savarankiškas. Ar jis buvo, kaip dabar dažnai mėgstama sakyti, antisovietinio pasipriešinimo dalis. Bet ką mes žinome šiandien? 1999-ais metais po „Žalgirio“ pergalės Europoje, žurnalistas žalgiriečių paklausė ar jie žino, kada lietuviai tapo Europos čempionais? Klausė, ar prisimenate čempionų vardus? Tik vienas krepšininkas žinojo tikslias datas ir vieną pavardę. Vadinasi, ryšys yra tarsi nutrūkęs. Bet nereikia daryti tragedijos, nes viskas tada buvo nutraukta. Todėl mūsų krepšinis šiandieną yra savitas, ir tą savitumą sukūrė čia sėdintys žmonės. Žmonės, kurie kūrė ir nepasidavė praeičiai, kūrė vakarietišką vaikų ugdymo sistemą ir kūrė pačią krepšinio lygą.“
Algirdas Kumža: „Šarūno irgi galime paklausti, ar jūsų laikais krepšinyje buvo antisovietinio pasipriešinimo nuotaikų, ar būdavo, kad kažkas Trispalvę iškeltų?“
Šarūnas Marčiulionis: „Toje terpėje, kurioje mes augome, tikrai nebuvo jokių nepriklausomos Lietuvos iniciatyvų. Bet kai nuskrisdavome į Valstijas, išeivija visa laiką iškeldavo Trispalvę. Tik niekas neleisdavo mums su jais bendrauti.“
Algirdas Kumža: „Norbertai, ar archyvuose išliko dokumentai apie prieškario krepšinio blykstelėjimą?“
Norbertas Černiauskas: „Archyvinių dokumentų iš tų 1937-39 metų laikotarpio nėra labai daug. Įdomių dokumentų vakar užtikau Genocido muziejuje. Sibiro tremtyje šešto dešimtmečio pabaigoje gyvenimas jau buvo laisvesnis: ten lietuviai jau žaidžia krepšinį – mačiau nuotraukas. Apskritai, naujoviško požiūrio į krepšinio istoriją dar nėra.“
Algirdas Kumža: „Tiek šiandieną istorijos! Šlovės muziejuje turime fantastiškų trofėjų, bet kas laukia ateityje? Kai kas teigia, kad geriausi laikai jau praeityje. Sako, Lietuva nebesugebės taip žaisti, nes pasikeitė žaidėjų kartos ir nebėra tokios stiprios generacijos, kaip buvo.“
Šarūnas Marčiulionis: „Na, šiandieną rinktinėse yra lengvas nuopolis. Mes irgi visąlaik analizuojame padėtį, kaip čia yra, kokių pozicijų trūksta. Ar mes kitokį krepšinį žaidžiam, ar mes galėtume į priekį užbėgti šiandieniniam krepšiniui. Kažkada sakėm: pavažinėsim po pasaulį, pažiūrėsim, kaip kiti žaidžia. Šiandien mes patys jau pajėgiame kurti, turime visokios patirties. Ir žaidėjų turime, ir vadybininkų, ir netgi analitikų. Tad aš galvoju, kad patys dabar turim pamąstyti ir pakeisti žaidimo braižą. Nes mūsų krepšinis sustojo ir kartoja pats save.
Krepšinis gali būti ir įdomesnis ir gražesnis, jeigu mes vaikams įdiegsime teisingus įgūdžius. Aš sakau vaikams: priimkite kamuolį kuo arčiau krepšio. Bet norint tą kamuolį priimti reikia užsiimti labai gerą poziciją. Tada nusipurtyti ir apžaisti vienas prieš vieną. Dabar pas mus visi pradeda žaisti vienas prieš vieną nuo trijų taškų zonos. Lyderystės savybes reikia įdiegti vaikams nuo mažų dienų. Sakau, kad pagrindinis žaidėjas yra tas, kuris gali sudraskyti aikštę. Bet čia mums ir pritrūksta kažko – ar pilietinės drąsos, ar gebėjimo būtent apžaisti. Tad mes ir kalbame su treneriais ir su rinktine, kad šoktelėtume į priekį, padarytume tam tikrus ėjimus, kurie pakeistų mūsų braižą.“
Algirdas Kumža: „Mums gerai pažįstamas serbų charakteris, vyriškas, agresyvus. Dažnai nuo jo kenčiame. Ar ne per švelnūs mes šiandieniniame krepšinio pasaulyje?“
Šarūnas Marčiulionis: „Yra serbų agentų „mafija“ – kiekvienas nori įstumti savo žaidėją. Serbas treneris palaikys savo tautietį žaidėja, serbas agentas palaikys savo serbą trenerį ir žaidėją. Bet vis tiek ima tuos serbus, nes jie moka ir įmesti, moka ir prasiveržti, ir suvaidinti, ir skaityti žaidimą.
Mano akademiją baigė M. Pocius ir M. Gecevičius. Abudu atrodo tikrai geri žaidėjai, bet sėdi ant suolo. Ir vienas, ir kitas sėdi – ko trūksta? Yra sudėlioti šeši bėgiai, na, jis nepapuolė ant bėgių ir atsisėdo ant suolo. M. Gecevičius turi puikią ranką, viską turi! Bet nėra jausmo, kad kasdien į aikštelę išeitų alkanas. Na, šiandien ne tavo diena, bet vis tiek susigaudysi taškų: kyštelėsi rankytę, iš baudų įmesi; yra visokiausių būdų aikštelėje sukurti naudą. Tai va mūsų toks tas mentalitetas! O turėtų būti taip: jeigu buvai aikštelėj, tai būk geras atnešk naudos!“
T. Balaišis-Sėkla: „M. Pocius, M. Gecevičius nebesulaukia net tų minučių. Tarkim pas Kurtį M. Gecevičius buvo vienas iš pagrindinių žaidėjų. Tas pats Pocius Žalgiryje labai puikiai atrodė, ypač pirmąjį sezoną, jis tiesiog draskydavo visus. Ir rinktinėje tokių žmonių reikia. Ir visi žinom, kad treneris daug ką lemia. Kiekvienas žaidėjas turi išsikovoti savo vietą, bet treneris gali ištempti, gali ir sužlugdyti.“
Algirdas Kumža: „Tai ką daro Sėkla - yra krepšinio dalis ir mes Lietuvos krepšinio neįsivaizduojam be jo vadovaujamų sirgalių.“
T. Balaišis-Sėkla: „Yra žmonės, kurie moka žaisti, va taip, kaip Šaras. Yra žmonės, kurie nemoka žaisti, tokie kaip aš, bet mes visi stengiamės dėl to paties tikslo. Lietuviai iš visų krepšinio mėgėjų yra sąžiningiausiai važinėjantys paskui savo komandą. Aišku, į Japoniją nenuskris šimtai ar tūkstančiai, bet Europos čempionatuose skaičius žmonių vis didėja ir didėja. Bet viskas turi ribas ir šiuo metu mus stabdo pailgėjęs čempionatas. Dar 2005 metais Europos čempionatas Juodkalnijoje ir Serbijoje truko dešimt dienų. Čempionatas, kuris vyks Slovėnijoje, su kelionės trukme jau bus trys su puse savaitės. Kiek žmonių gali sau leisti tris su puse savaitės paskirti krepšiniui? Visi turi darbus, vaikus, visi skaičiuoja pinigus.
Ar tas čempionato ilginimas yra taip jau labai reikalingas ir ar jisai duoda ką gero, nežinau.“
Algirdas Kumža: „Norėčiau paklausti Sėklos. Tu jau daug metų krepšinio pasaulyje. Kokias problemas matai iš savo varpinės? Ko reikėtų, kad Lietuvos krepšinis dar truputį ūgtelėtų?“
T. Balaišis-Sėkla: „Aš galvoju, kad Lietuvos krepšinis yra labai gerai ūgtelėjęs. Ar mes norim šluoti visus visą laiką? Jeigu mes visus triuškintume ir visada laimėtume, mums patiems būtų neįdomu.
Lietuvos krepšinis yra tikrai pakankamai aukšto lygio. O problemą Šarūnas labai taikliai apibūdino: Lietuvos krepšiniui reikia individualiai stiprių žaidėjų.
Ir čia yra pagrindinė mūsų problema. Buvo laikotarpis, kai mes norėjome vien Sabonių, o dabar matome, kad po Šarūno Jasikevičiaus tinkamo įžaidėjo taip ir neturime. Gerbiu Mantą Kalnietį, jis puikus žaidėjas, bet jis yra labiau antras numeris, o ne pirmas. Kai žaidėjas yra individualiai labai stiprus, jis gali apeit priešininką žaidžiant vienas prieš vieną. Ta problema egzistuoja ir ji tik prasideda. Visi žavimės Valančiūnu. O ką be jo iš tos kartos matome rinktinėje? Kada jie ateis? Problema –individualybės ir įžaidėjai.“
Algirdas Kumža: „O kokiu matu žaidėjai galėtų įvertinti sirgalių paramą? Taškais?“
Šarūnas Marčiulionis: „Prisimenu 1992 metais Saragosos mieste antrankos turnyrą į Olimpiadą. Paremti mūsų atvažiavo Ispanijoj gyvenanti mūsų įžymi gimnastė Dalia Kutkaitė, jos vyras, dar pora žmonių. Ir dar buvo du vyriokai, atvykę autostopu. Po rungtynių jie pradėjo mus glėbeščiuoti – pajutome kelio kvapą – dušo kabinos, matyt, yra ne kiekvienoje degalinėje. Tai va jie tuo mums ir buvo įspūdingi – tas tikras fanų kvapas, kurio dabar jau neliko.
Kitas klausimas dėl čempionatų trukmės. Čia aš buvau visa laiką opozicijoje. Kada per naktį gimsta iš šešiolikos komandų dvidešimt keturios! Taip, mes prisitrauksime daugiau krepšinio turistų, bet yra ir kita lazdos pusė. Tai kad su 24 komandom mes sulaužom įprastą struktūrą, tai vienas dalykas. Antras dalykas – pas mus čempionatai vyksta rugsėjo mėnesį, kada Europoje yra sunku išvažiuoti, palikti vaikus ir visa kita. Tas laikas yra negeras. Trečias dalykas, kad dešimtą vakaro, kai prasideda žaidimas, vaikams jau reikia eiti miegoti. Dabar iš verslo pusės: aš, pavyzdžiui, turiu barą, restoraną, tad man naudingiau, kad viskas prasidėtų nuo septynių valandų.
Mes turim savo biologinį laiką – septintą valandą! O visi rytiečiai tegu žiūri devintą ar dešimtą. Aišku, tampi negeras, kada tuos dalykus pasakai. Ir dar pasakai, kad alus yra raketa nešėja: alus ėjo kartu su krepšiniu ir eis. Kurdami lygą mes pasirašėme sutartį su Kalnapiliu, paskui Švyturys su mumis draugavo ilgus metus. Lietuvos sirgaliai turi gerą vardą. Nei mes butelius mėtom, nei mes esam agresyvūs. Baltų kultūra yra aukščiau, nei pietiečių. Tai tie žmonės vejami į palapines, kad atsigertų bokalą alaus. O VIP’as visas geria alų užsigerdami degtine. Gerbkime tą žmogų, kuris VIP’e sėdi, ir tą, kuris ten nesėdi. Bet jis taip pat susimokėjo už bilietą.“
Algirdas Kumža: „Sporto reikalai labai priklauso nuo šalies ekonomikos, o ji vis dar neatsigauna nuo šoko. Kokia Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininko Juro Poželos savijauta stovint prie apdaužyto laivo?“
Juras Požela: „Štai peržiūrėjęs 2013 metų šalies sporto biudžetą, matau, kad krepšinis smarkiai nukenčia. Pagal patvirtintą metodiką yra surašyti papildomi balai ir koeficientai už medalius ir pergales. Ir šiuo atveju krepšinis atsiduria nelabai pavydėtinoj būklėj. Ir aš tikrai nesutinku su dabartiniu departamento vadovu, kuris iš principo gina tą sistemą ir šitą tvarką.
Kai reikia reikia švęsti pergales, kai filmuojamos rungtynės, politikai atsiduria pirmosiose pozicijose. Bet toli gražu nebūna pirmosiose pozicijoe, kai reikia padėti sportui. Ir politikai neturėtų leisti susipriešinti skirtingoms sporto sritims.
Štai naujoji žvaigždė Rūta Meilutytė neša medalį po medalio ir geriną rekordą po rekordo. Ir tuoj girdžiu pastangas susipriešinti: reikalaujama visų resursų plaukikams. Aišku, krepšinio arenų mes jau daug pristatėm, dabar savivaldybės galvoja, ką su jomis daryti. Nežinau, kokia sportininkų ir profesionalų nuomonė, bet gal vertėjo pastatyti paprastesnių arenų, bet daugiau – kad laimėtų didesnis savivaldybių skaičius, kad jaunoji karta visoje Lietuvoje turėtų geras krepšinio aikštes.“
Algirdas Kumža: „Kada mūsiškiai pralošia, mes sakom: mes pralošėm! Jei laimi - sakom: mes laimėjom. Tauta praras optimizmą, jei nebus didžių pergalių! Žmonės tapatinasi su pergalėmis. Laimėjusi tauta jaučiasi pakiliai, ji mato šviesą tunelio gale. Būtent krepšinio didžiosios pergalės grąžindavo lietuviams pasitikėjimą savimi. Tad ar galėtų krepšinis būti Lietuvos prioritetinė sporto šaka?“
Juras Požela: „Mano grynai asmenine nuomone - taip. Tą lemia istorinis kontekstas, sukurta puiki krepšinio infrastruktūra – tikrai geresnė nei kitų sporto šakų. Be abejo, neturime užmiršti ir kitų sporto šakų, ieškokime kompromiso.“
