Šiuo metu Vilniuje ir Rygoje vyksta drama, kurios centre – nedidelė, tačiau ambicinga Mickūnuose (Vilniaus r.) įsikūrusi prieskonius gaminanti ir fasuojanti įmonė „Preskonita” bei jos akcininkė Latvijoje investicinė firma „J. L. Invest”.
Viliojančiais pažadais į vilniečių verslą įsiterpę kaimyninės šalies akcininkai dabar siekia perimti „Preskonitą”.
Ją ginantis direktorius Viktoras Kozjakovas jau yra sulaukęs ir spaudimo, ir grėsmingų užuominų.
„Turėjau verslo reikalų ir Rusijoje, bet nei ten, nei Lietuvoje net 1990-aisiais, reketininkų siautėjimo laikais, nesusidūriau su tokiu įžūlumu kaip dabar”, – piktinosi verslininkas.
Neseniai V. Kozjakovas nustėro internete radęs informaciją, kad „Preskonitos” ir „J. L. Invest” byla jau praėjusių metų rugsėjį nukeliavo į Latvijos aukščiausiąjį teismą – net nežinant lietuvių akcininkams.
Pažintis buvo lemtinga
„Preskonita” aštuonerius metus dirbo pelningai, sėkmingai investavo į įrenginių atnaujinimą. Jos gaminami ir fasuojami prieskonių mišiniai eksportuojami į JAV, Kanadą, Rusiją, Izraelį ir kitas šalis.
Bet jau antri metai „Preskonita” dirba nuostolingai. Bendrovės organizmą graužia 50 proc. akcijų išviliojusi įmonė iš Latvijos, kuri galimai veikia kaip svetimo verslo užvaldymu užsiimančios grupuotės priedanga.
Latvijoje, Rusijoje ir Ukrainoje tokios kompanijos vadinamos „reiderių” firmomis.
Ši istorija prasidėjo nuo, regis, įprasto sandorio. Kelno (Vokietija) parodoje 2005 metais V. Kozjakovas susipažino su vaistažolių ir farmacijos produktų rinkoje nemažą nišą turinčios Latvijos įmonės „Elpis” atstovais. Latviai pasiūlė „Preskonitai” pirkti žaliavų.
Iš pradžių viskas vyko sklandžiai. Po kurio laiko „Elpis” panoro įsigyti dalį „Preskonitos” akcijų. Tada rinkoje susidarė kebli situacija – užgriuvo krizė. V. Kozjakovas nusprendė, kad sąjunga su žaliavų tiekėju padės išsilaikyti, netgi sustiprėti.
2010 metais latviai nupirko 50 procentų „Preskonitos” akcijų. Jas įsigijo ne tiesiogiai „Elpis”, o su ja oficialiai nesusijusi įmonė „J. L. Invest”. Bet savininkas tas pats – Latvijoje gerai žinomas verslininkas Janis Leitanas.
Tuo metu „Preskonita” laimėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) gamybos atnaujinimo ir plėtros konkursą, ėmė jį vykdyti. Projekto vertė siekė 1 mln. 200 tūkst. litų.
Bendrovė surado dar daugiau žaliavų tiekėjų ir produkcijos pirkėjų, apyvarta gerokai išaugo. Ir tada latvių elgesys ėmė keistis.
Nerimą keliantys ženklai
Pirmiausia V. Kozjakovas pastebėjo, kad „Preskonitą” partneriai bando prisirišti per žaliavų tiekimą, o netrukus jie paklausė: kaip dalinsimės 2011 metų pelną?
„J. L. Invest” užvertė pasiūlymais skirstyti pelną pagal mėnesius, ketvirčius, pareikalavo net Lietuvoje nepraktikuojamų pelno dalybų į priekį.
„Preskonitos” direktoriaus teigimu, latviai taip pat ėmė braižyti schemas, kaip išvengti mokesčių valstybei.
Pavojaus signalas nuskambėjo, kai partneriai V. Kozjakovui pasiūlė likusia akcijų dalimi garantuoti apie 200 tūkst. litų „Preskonitos” skolą bendrovei „Elpis” už žaliavas.
Vilnietis nesutiko ir tada, anot jo, prasidėjo atviras spaudimas.
Pasiūlė nepageidautiną asmenį
2011 metų pradžioje įvyko akcininkų susirinkimas. Jame latviai staiga pareiškė, kad nori papildyti valdybą nauju nariu – Borisu Šifrinu.
V. Kozjakovas jį gerai pažinojo kaip buvusį bendrovės „Saldva” savininką – ir nuomonė apie jį anaiptol ne teigiama.
B. Šifrino vadovaujama prieskoniais prekiavusi „Saldva” bankrutavo, prekės ženklą išgelbėjo nauji savininkai. Jis figūravo ir PVM grobstymo byloje.
Šis verslininkas dažnai sukiodavosi ir „Preskonitoje”, turėjo nemažai informacijos apie įmonę. V. Kozjakovui griežtai atsisakius tokio valdybos nario prasidėjo karas – ir slaptas, ir kartu gana atviras.
Prisiminė grasinimus
„J. L. Invest” esą ėmė grasinti V. Kozjakovui, kad atleis jį iš direktoriaus pareigų, atakavo laiškais ir skambučiais.
Reikalavimų esmė buvo viena: arba priimi į valdybą B. Šifriną, arba tavo verslo dienos suskaičiuotos.
„Mes tave apstatysime raudonomis vėliavomis, tu nebekvėpuosi! Perpirksime tavo skolas, įtikinsime bankus uždaryti tau kredito linijas. Arba daryk, kaip mes norime”, – V. Kozjakovas prisiminė tokius J. Leitano žodžius, pasakytus 2011-ųjų balandį.
Sutrikęs vilnietis klausėsi lyg tarp kitko pasakojamų šiurpių istorijų, kaip Rygoje be žinios dingsta į panašias situacijas patekę verslininkai. Apie tai jam esą kalbėjo bendrovės „Elpis” valdybos narys Igoris Grockis.
Netrukus partneriai pareikalavo duomenų apie sutartis su žaliavų tiekėjais ir prieskonių pirkėjais. Bet V. Kozjakovas atsisakė pateikti konfidencialias žinias.
Tuomet pasipylė smūgiai į nugarą.
Dalis verslo partnerių nusigręžė nuo vilniečių įmonės, esą ji nebepatikima, bankrutuojanti.
Patyrė didelių nuostolių
Patyrę teisininkai „Preskonitos” direktoriui išaiškino, jog bendrovę siekiama užvaldyti pagal klasikines pilkųjų verslo grobikų schemas: taikant teisinių priemonių ir šiurkštaus šantažo derinį. Aiškėjo, jog latviai iš lietuvių siekia perimti žaliavų tiekėjų ir produkcijos pirkėjų tinklą skleisdami neigiamą informaciją, nuviliodami klientus.
„Preskonitos” pasamdyti auditoriai nustatė, kad įmonė dėl partnerių iš Latvijos veiksmų vien 2012-aisiais prarado milijoną litų, o per artimiausius metus irgi gresia didžiuliai nuostoliai.
Teismų karuselė tebesisuka
Tuo metu Latvijos verslininkai nesnaudė. Bendrovė „Elpis” kreipėsi į Rygos arbitražo teismą reikalaudama pripažinti „Preskonitos” skolą. Pastarosios atstovai į teismą net nevažiavo, nes nujautė bylos baigtį.
Beje, vilniečiams visa teismo medžiaga buvo atsiųsta latvių kalba, be jokio vertimo ir dokumentų originalų.
Rygos teismas nusprendė, kad „Preskonita” akcininkams skolinga netgi ne 192 tūkst., o 292 tūkst. litų. Neįtikėtinai didelę dalį – apie 100 tūkst. litų – sudarė priteistos teismo išlaidos.
Į įmonės „Preskonita” duris labai greitai pasibeldė antstoliai, o netrukus buvo areštuotos įmonės sąskaitos.
Vis dėlto V. Kozjakovas pasirodė esąs sprangus kąsnis vadinamiesiems partneriams – jam kurį laiką pavyko apsiginti.
Praėjusių metų gegužę Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad latviai kenkė savo verslo partneriams, ir įpareigojo „J. L. Invest” parduoti vienam „Preskonitos” savininkų 50 proc. akcijų už teismo ekspertų nustatytą kainą.
Tačiau Latvijos verslininkai užprotestavo tokią nutartį, teismų karuselė tebesisuka.
Kyla klausimas: kodėl latviai įsikibo į palyginti nedidelę vilniečių įmonę?
V. Kozjakovas tvirtino prisimenantis tokius įmonių „Elpis” ir „J. L. Invest” savininko J. Leitano žodžius: „Mums neįdomūs jūsų darbai ir ateities planai. Mums rūpi tik parduoti jūsų įmonę ir dingti iš Lietuvos.”
„J. L. Invest” atstovai šios situacijos „Lietuvos rytui” nesiteikė pakomentuoti.
Kai kurios bendrovės turi savo teismus
Vytautas Nekrošius
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius
„Dažnai perspėju mūsų verslininkus nepasirašinėti su latvių partneriais arbitražinių įsipareigojimų.
Latvijoje yra labai liberalūs Trečiųjų asmenų teismų registracijos įstatymai, kiekviena bendrovė iš principo gali turėti „savo” arbitražinį teismą, priimantį jai naudingus sprendimus.
Tokiu būdu sudaromos sąlygos greitai įvaryti į kampą verslo partnerius, pasinaudojus net nedidelėmis skolomis, užvaldyti svetimą verslą.”
Legalūs veiksmai derinami su šantažu
Mindaugas Žolynas
Advokatų kontoros „Lawin” teisininkas
„Svetimo verslo užvaldymo schemos skirstomos į baltąją, pilkąją ir juodąją „reiderystę”. Pagal baltąsias schemas verslas atimamas manipuliuojant įstatymais, neperžengiant jų nubrėžtos ribos.
„Preskonitos” atvejis panašus į pilkųjų verslo grobikų veiksmus. Čia legalūs veiksmai derinami su šantažo elementais.
Klasikinė svetimo verslo užvaldymo strategija yra tokia: per akcijas ar valdybos narius įsibraunama į auka numatytą bendrovę, ji įstumiama į skolų duobę. Po to įsteigiamos kelios firmos tarpininkės. Jos superka skolas ir įvelia bendrovę į teismus. Taip įmonė sužlugdoma ir pereina į „reiderių” rankas.
Juodoji verslo užvaldymo taktika pagrįsta šiurkščiu šantažu, tiesioginiu grasinimu verslininkui, jo šeimos nariams. Ši taktika ypač paplitusi Ukrainoje.
Žinomas ne vienas atvejis, kai verslininkui jį sužlugdę vadinamieji partneriai liepė dingti iš horizonto palikus verslą, šeimą, be asmens dokumentų. Antraip jam grėsdavo ilgi metai kalėjimo ar net mirtis.
Ilgą laiką „reiderystės” rojumi buvo laikoma Ukraina, dabar svorio centras persikelia į Latviją. Šioje šalyje dėl įstatymų ypatumų labai lengva inicijuoti įmonės bankrotą.”
Bandė sužlugdyti garsų prekybos tinklą
* Praėjusiais metais Latvijoje buvo bandoma sužlugdyti prekybos centrų „Iki” ir „Cento” tinklą valdantį operatorių „Palink”.
* Rygos Kuršo rajono teismas „Palink” iškėlė nemokumo bylą remdamasis privačiu Rusijos piliečio S. Guščino ieškiniu dėl 30 tūkstančių eurų skolos.
* Nors skola buvo ginčijama kitame teisme, Kuršo teismas paskelbė nuosprendį, kad „Palink” yra nemoki.
* Nutartis panaikinta tik įsikišus Europos Komisijai (EK). Latvijos aukščiausiasis teismas grąžino rajoniniam teismui persvarstyti bylą. Teismas tuomet atmetė S. Guščino ieškinį, panaikino ankstesnę nutartį.
* EK oficialiai kreipėsi į Latvijos teisingumo ministrą G. Bėrzinį, prašydama pasiaiškinti dėl „Palink” nemokumo bylos ir dėl galimų Latvijos nacionalinių įstatymų prieštaravimų Europos Sąjungos teisei.
* „Palink” generalinis direktorius M. Haraszti pareiškė, kad dėl neaiškaus bankroto įstatymo interpretavimo jokia įmonė Latvijoje nėra apsaugota nuo nepagrįstos nemokumo procedūros inicijavimo.
