- Turite tris vaikus – sūnus Herkų ir Simoną bei dukrą Eleną Gelminę. Visus juos gimdėte namuose. Kodėl nusprendėte gimdyti savoje erdvėje, o ne ligoninėje? Juk neigiamos patirties ligoninėje jums neteko patirti.
- Kodėl neteko? Teko. Tik ta patirtis nesusijusi su gimdymu. Esu patyrusi ligoninės sienų nykumą ir personalo abejingumą, nesiskaitymą su manimi, mano klausimų ignoravimą.
Kai tau leidžia vaistus ir nesiteikia paaiškinti, kodėl ir kokius, kodėl kūnas į juos taip reaguoja, ką tai reiškia – pasijunti kaip gyvulys. Juk tai mano kūnas, ir aš, būdama laisva laisvos valstybės pilietė, turiu teisę žinoti, kas su manimi daroma. Nesakau, kad tik tos neigiamos patirtys nulėmė mano nemeilę ligoninėms, bet kad prie jos prisidėjo – tai tikrai.
- Dažnai namuose gimdyti nusprendusios moterys sako, kad joms svarbiausia jaustis saugiai, o ligoninėje tokio jausmo nepatiria. Ar jums taip pat buvo svarbiausias saugumo jausmas?
- Manau, kad tos moterys turi galvoje ne medicininį, o psichologinį saugumą, jaukią, draugišką atmosferą, kurią ligoninės konvejeryje rasti tikrai sunku, o gal net neįmanoma – net ir patiems medikams.
Man tas psichologinis saugumas taip pat labai svarbus. Dar - intymumas. Nesu gyvulio patelė, kuriai gimdymas tiesiog „atsitinka“. Per pirmąjį nėštumą pakankamai daug skaičiau, žiūrėjau filmų, mankštinausi, ruošiausi, ir kai atėjo mano valanda – viskas vyko ramiai ir sklandžiai. Netvirtinu, kad lengvai, bet sakau – sklandžiai.
Dabar, be jokių vaistų pagimdžiusi tris vaikus, galiu pasakyti, kad apie gimdymą žinau pakankamai ir iš patirties. Ir niekam neleisiu manęs kontroliuoti kaip kokio gyvuliuko ir be reikalo laikyti ant gimdymo kėdės (ši padėtis moteriai nepaprastai skausminga, ir medikai tai puikiai žino).
Gimdydama esu pati sau generolas, kuris puikiai žino, kur, kada, kaip. Beje, iš medikų lūpų esu ne kartą girdėjusi nusiskundimų, kad dažna moteris atvažiuoja gimdyti visiškai nepasiruošusi, nieko nežino apie gimdymo eigą, nieko nėra girdėjusi apie placentą, kad „tingi“ gimdyti ir naujagimius tenka „išstumti“ patiems akušeriams, nes gimdyvė visą atsakomybę nuo savo pečių numeta medikams.
Būna ir dar gražiau – lipa nuo kėdės ir sako: „Negimdysiu“, arba: „Gal jūs man jį išpjaukit?“ Patikėkite, moteris, kuri nusprendžia gimdyti namie, niekada taip nepasielgs. Nes mes – sąmoningos, atsakingos, pažangios, apsišvietusios. Kaip tik tokia gimdyvė akušeriams yra puiki pacientė. Ir jeigu tik gimdymai namie būtų legalizuoti, manau, greitai atsirastų medikų, kurie atskubėtų mums padėti gimdyti namuose, kaip tai sėkmingai vyksta kai kuriose Europos šalyse, pagaliau net mūsų kaimynėje Latvijoje.
- Ar jums apsisprendimas gimdyti namuose buvo labiau intuityvus jausmas, ar sąmoningas sprendimas?
- Tai kartu su kūdikiu devynis mėnesius brendęs ir subrendęs pasiryžimas. Beje, ir daugybės maldų, maldavimų, dvasinio gyvenimo rezultatas. Kaip krikščionė katalikė giliai tikiu, kad mūsų gyvenimuose, jei esame atviri, veikia Dievas. Žmonėms tik atrodo, kad jie lemia, kontroliuoja, kad gali viską numatyti.
Tačiau mes, visų pirma, esame Viešpaties įrankiai, ir, norime to ar ne, pripažįstame tai ar ne, – priklausome nuo Jo valios. Kartais Jo valia būna nepaaiškinamai kieta: juk ir geras, patyręs medikas kartais padaro lemtingą klaidą. Arba, priešingai – gimdai namie kaip kokia „beprotė“, ir – viskas gerai.
Taip aš visiškai natūraliai pagimdžiau namie per 4 kg sveriantį kūdikį (mano sudėjimo moterytei tai beveik Samsonas!) be jokių tarpvietės ar gimdos kaklelio plyšimų. Mano ginekologė, pas kurią apsilankiau po gimdymo, stebėjosi, kad taip gali būti. Esu liudininkė, kad gali.
- Teko skaityti, kad su savo vaikų placentomis pasielgėte gana rituališkai. Herkaus placentą deginote prie ežero, Elenos Gelminės - vežėte į Žemaitiją, o Simono placentą - „paslėpėte“ alyvų krūme. Kodėl taip nusprendėte?
- Placentas palaidojome be jokių ritualų, nes ranka nekilo jas išmesti į konteinerį, po kurį rausiasi katės ir benamiai. Juk tai mano kūno dalis. Supraskit, ligoninėje ji tiesiog „kažkur“ išnešama, o gimdantiems namie tenka patiems susitvarkyti.
- Kas šalia jūsų buvo gimdant vaikus namuose? Ar kartu buvo medicininį išsilavinimą turintis žmogus?
- Buvo vyras ir mano sena pažįstama, kuri daug metų budi prie gimdančių moterų kaip dvasinė jų globėja. Beje, ar ji turi medicininį išsilavinimą, net nepasidomėjau.
Jos patirtis, jos asmenybės spinduliavimas man nesukelia jokių abejonių, o ar ji turi diplomą, man visiškai nerūpi. Aš pati, neturėdama filologijos mokslų diplomo, išleidau septynias knygas ir esu šešių literatūros premijų laureatė. Taigi diplomas – dar ne viskas.
- Ar nebuvo baimės gimdyti ne ligoninėje? Namai - nors ir sava erdvė, tačiau įvykus komplikacijoms galbūt saugiau, kai šalia yra patyrusių medikų?
- Būtent! Jeigu namie moteriai padėtų patyrę medikai, nenumatytų komplikacijų atveju būtų kam paimti į rankas vairą. Bet įstatymai to neleidžia. Tai gal atėjo metas juos keisti?
- Kas jums yra motinystė?
- Motinystė ir yra motinystė. Visoms ji panaši. Tai yra visas mano gyvenimas, svarbiausios pareigos, mano dienos ir naktys.
- Kaip kito jūsų žvilgsnis į pasaulį, į save, kai susilaukėte vaikų?
- Nustojau sau būti pasaulio bamba. Pasirodė, kad gali būti ir už mane svarbesnių žmonių.
- Kokia mama esate savo trims vaikams?
- Kaip objektyviai atsakyti į tokį klausimą? Galiu tik pasakyti, kad labai stengiuosi būti gera mama. Labiau stengtis negalėčiau.
- Kaip auginate savo vaikus? Ar turite kažkokį savą modelį, kuriuo remiatės?
- Remiuosi meilės ir absoliutaus atsidavimo „modeliu“. Neturiu jokio autoriteto, išskyrus Jėzų Kristų. Jis kasdien leidžiasi mūsų suvalgomas Šventosios Komunijos pavidalu. Ir aš leidžiuosi kasdien ir, beje, kasnakt (turiu žinduklį) „suvalgoma“ savo vaikų. Laiko, jėgų, dėmesio, psichinės energijos atžvilgiu.
- Dalis medikų nepritaria gimdymui namuose, kiti mano, kad tai nėra saugu. O pateikia priešingus argumentus. Kaip manote, į kokį pavidalą pavirs ši diskusija?
- Dalis medikų yra „apdorojami“ dar tose mokymo įstaigose, kuriose gauna išsilavinimą – kad naminiai gimdymai yra erezija, ir taškas. Jie nesileidžia į jokius kompromisus. Tačiau ne visi tokie. Gimdyvių argumentai skamba neįtikinamai dėl to, kad esame mažuma, kurios negina joks įstatymas.
Juk gimdydamos namuose mes iš tikrųjų medicininiu požiūriu esame nesaugios – medikams neleidžiama priimti gimdymų namie, nelaimės atveju gauname pavėluotą pagalbą ligoninėje, už viską atsakome pačios. Mes juk neatsisakome pagalbos, o priešingai, jos prašome – leiskite medikams atvykti pas mus į namus. Tai tikrai įmanoma, tą įrodo kitų valstybių patirtis. Pamažu užaugs ir naujos ginekologų kartos, kurioms naminiai gimdymai bus visiška norma.
- Lietuvoje dar neegzistuoja įstatymu reglamentuota gydytojo veikla, pagal kurią medikas galėtų vykti priimti gimdymo į namus. Ar įstatymų pakeitimas išspręstų gimdyvių, kurios nori, kad jų kūdikis pasaulį išvystų namuose, problemas?
- Kokias problemas? Gimdymas – ne problema. Naminis gimdymas – taip pat. Problema slypi įstatymuose. Gimdyti namuose galima, bet medikui priimti naminį gimdymą – griežtai draudžiama. Kokios čia keistenybės? Tas spragas reikia lopyti!
- Kartu su vyru esate apklausiami pareigūnų kaip liudininkai dėl gimdymų namuose. Kodėl?
- Buvome iškviesti vieną sykį, ir to pakako. Beje, buvo visai įdomu, ir didelių nemalonumų nesukėlė. Tardytojai elgėsi maloniai. Kodėl buvome apklausti? Nes mūsų pažįstama gimdyvių globėja turi priešų, kurie norėtų ją patupdyti į kalėjimą.
Tiesiog intrigos ir mums nežinomi interesai. O mes, iškviesti į apklausą kaip liudininkai, neturėjome teisės neatvykti, nes tai būtų buvęs įstatymų pažeidimas.
- Kaip manote, kodėl tokia jautri tema apie gimdymus namuose sulaukia tokių aršių ir gana priešiškų reakcijų?
- Todėl, kad naminis gimdymas Lietuvoje – vis dar naujiena, pateikiama kaip slapta „užklasinė“ veikla, sektantizmas ar dar kokia nesąmonė.
Bet mes jau priėjome lūžį, o lūžis – tai aštrus skausmas, aštrios diskusijos, aštrios emocijos – nuostabu. Tai duos rezultatų. Tai – maža revoliucija.
