Išradėjas, kurdamas jo vardu pavadintą sprogstamąją medžiagą „Dinamonas ROS“, kurios dabar Lietuvoje kasmet sunaudojama daugiau nei tūkstantis tonų, vos nežuvo, ant jo kūno iki šiol likę skeveldrų paliktų randų.
Sudomino akmenų sprogdintojai
„Man, kaip pokario vaikui, labai rūpėjo šautuvai, sprogmenys“, – portalui lrytas.lt pasakojo 67 metų biržietis R. Sukarevičius. Vis dėlto būdamas paauglys jis šovinių ar granatų neardydavo, mieliau, jei turėdavo galimybę, bandydavo šaudyti iš šautuvo ir žavėdavosi, kai kulka perskrosdavo kelis sluoksnius metalo.
Sprogdintojų darbas jį sudomino, kai kartą būnant mokykloje pasigirdo garsas, tarsi kas stipriai daužytų į sieną. Paaiškėjo, kad apylinkėse sprogdinimų specialistai sprogdino akmenis. Vėliau moksleiviai stebėjosi, kokia didžiulė sprogimų jėga, kad net didžiulius riedulius į šipulius suskaldo.
R. Sukarevičiui didelis autoritetas buvo jo dėdė, motinos brolis Domas Steponaitis. Šis užsienyje mokslus baigęs Lietuvos karo aviacijos pulkininkas ir mokslininkas vadovavo Kaune veikusiai pusiau sukarintai slaptai tyrimo laboratorijai. Iš savo dėdės Romaldas kartais ir kokių cheminių sudedamųjų dalių nugvelbdavo, kai visokius bandymus slapta darydavo.
Jau vėliau, kuriant savo sprogstamąją medžiagą, R. Sukarevičiui pravertė ir iš dėdės paveldėta prieškarinė vokiška knyga apie sprogmenų gamybą, kurioje tiksliai ir su visomis smulkmenomis aprašytos gamybos technologijos.
Vos nežuvo per sprogimą
1969 metais baigęs Kauno politechnikos institutą ir gavęs inžinieriaus ekonomisto diplomą, R. Sukarevičius daugiau nei du dešimtmečius dirbo Biržų autotransporto įmonėje, daugiausia – eksploatacijos skyriaus viršininku. Tačiau vyriškio aistra vis tiek liko sprogmenys.
Iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, biržietis apie savo svajonę sukurti naujus – efektyvius ir pigius sprogmenis iš vietinių žaliavų garsiai nekalbėjo, baimindamasis, kad bus pavadintas ne išradėju, bet bepročiu.
Tiesa, bandymų, kartais net pavojingų gyvybei, R. Sukarevičius neatsisakė. Pavyzdžiui, 1990 metų pabaigoje jis atsidūrė sostinės ligoninėje po to, kai jo rankose sprogo buteliukas su sprogstamąja medžiaga. Tuomet skeveldros išdraskė R. Sukarevičiui pilvą, sužalojo rankas, veidą. Vyriškis tebegulėjo ligoninėje ir tuo metu, kai po 1991 metų sausio įvykių į ją buvo vežami sužeisti Spaudos rūmų ir kitų svarbių pastatų gynėjai.
Blokada pastūmėjo veikti
Mintis, kad jo išrastas sprogstamasis mišinys gali būti naudingas ir plačiai naudojamas, R. Sukarevičiui kilo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tuo labiau, kad tuo metu, Sovietų Sąjungai ėmus jauną Lietuvos valstybę visapusiškai spausti, buvo nutrauktas sprogstamosios medžiagos – amonito įvežimas iš Rusijos. O sprogmenų lietuviams reikėjo – uolienų kelių tiesimui ar cemento gamybai be sprogdinimų karjeruose neparuoši.
1994 metų pradžioje R. Sukarevičius apie galimybę gaminti pigius lietuviškus sprogmenis ir taip išvengti rusų ekonominės blokados pasekmių pirmiausia pranešė tuomečiam Lietuvos ministrui pirmininkui Adolfui Šleževičiui, kai šis lankėsi Biržų rajone. Prasibrovęs prie A. Šleževičiaus, atkaklus biržietis jį savo išradimu sudomino.
Netrukus išradėjas sulaukė laiško iš tuomečio susisiekimo ministro Jono Biržiškio, kuris pažadėjo jam tarpininkauti atliekant naujosios sprogstamosios medžiagos bandomosios partijos gamybą ir jos bandymus.
Po bandymų buvo nustatyta, kad R. Sukarevičiaus sukurta sprogstamoji medžiaga „Dinamonas ROS“ yra tinkama civiliniams sprogdinimams vykdyti, todėl leista ją gaminti pramoniniu būdu. 1996 m. Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure biržietis savo išradimą užpatentavo.
Tais pačiais metais R. Sukarevičius įsidarbino Kaune įsikūrusioje akcinėje bendrovėje „Detonas“, kuri vienintelė Lietuvoje turi teisę atlikti įvairius sprogdinimo darbus. Čia, sukūrus būtiną technologinę įrangą, buvo pradėta pramoninė sprogstamosios medžiagos „Dinamonas ROS“ gamyba. „Detone“ biržietis išradėjas sprogstamųjų medžiagų gamybos organizatoriumi dirba iki šiol.
Virsta bokštai ir kaminai
Pasak R. Sukarevičiaus, „Dinamono ROS“ per dieną, esant poreikiui, galima pagaminti iki keliolikos tonų. Paprastai jo per metus „Detonui“ prireikia apie 1 tūkst. 300 tonų. Iš amonio nitratų ir degios medžiagos gaminami sprogmenys yra nebrangūs, be to, nepritrūks žaliavos jų gamybai. Dar vienas šios sprogstamosios medžiagos privalumas – nėra pavojaus, kad ją deginant ar daužant įvyks sprogimas, ją patogu transportuoti.
Pagrindinis bendrovės darbas – sprogimais susmulkinti granitą, kalkakmenį ir dolomitą karjeruose. Sprogdintojai pagelbsti ir durpynuose (nusodina mineralinio grunto pylimus) ar tiesiant kelius.
R. Sukarevičiaus sukurta sprogstamoji medžiaga naudojama ir specialiesiems darbams – griaunant pastatus, kaminus ar šienainio bokštus, pašalinant ledų sangrūdas prie tiltų. Sprogdinami ne vietoje riogsantys rieduliai ar net medžių kelmai – taip prieš kurį laiką Biržų girioje buvo pašalinti galingi kelmai, trukdę tiesti kelią.
Vietą sodui paruošė sprogdindamas
R. Sukarevičius įsitikinęs, kad civiliniame gyvenime sprogmenis galima panaudoti dar plačiau. Jo teigimu, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Čekijoje, sprogimais paruošiama vieta medžiams sodinti.
Tokį žemės išpurenimo būdą biržietis ir pats išbandė. Jo teigimu, dirvą maždaug pusantro metro gilyje ir 3 metrų spinduliu aplink sprogimo vietą išpurenti užtenka apie 100-200 gramų jo sukurtos sprogstamosios medžiagos. Tuomet kasti didelės duobės medeliui nebereikia – užtenka jį prasklaidžius žemes įsodinti į sprogimo epicentro vietą ir palaistyti.
„Vaismedžiai stebėtinai auga“, – džiaugiasi R. Sukarevičius. Prieš maždaug 8-9 metus taip padėjęs pasodinti sodą pažįstamam biržiečiui ir stebėdamas, kaip auga šalia tuo pačiu metu įprastu būdu pasodinti vaismedžiai, jis mato akivaizdų skirtumą. Sprogimų vietoje obelys daug storesnės ir vešlesnės. R. Sukarevičiaus nuomone, medžių šaknims daug lengviau skverbtis į išjudintą gruntą, todėl jie lengviau prigyja ir greičiau auga.
Rankos – auksinės ir darbščios
R. Sukarevičiaus - ne tik sprogmenų žinomas . Vyras nuolat nerimsta galvodamas, kaip palengvinti savo šeimos gyvenimą ir sutaupyti vieną kitą litą.
Sukarevičių šeimos namas Biržuose išdygo irgi ne be šeimininko triūso. „Gyvenome nedideliame butelyje, tai nusprendėm statytis namą“, – statybų pradžią 1977 metais pamena biržietis.
Rūsį iškasęs ir išbetonavęs bei dalį sienų pamūrijęs pats, Romaldas vėliau pasisamdė statybininkus užbaigti mūrijimo darbus. O štai medinius langus ir duris visam nemažam dviaukščiam mūrinukui pasigamino pats.
Šeimininko sumanymu jau seniai ant namo sumontuotas saulės kolektorius, nors jo pajėgumais R. Sukarevičius jau nelabai patenkintas – juo tik vasarą vandenį pasišildo. O štai namui papildomai šildyti jis įsirengęs šilumos siurblį, kuris panaudoja rūsyje besikaupiančią šilumą.
Jau kelis dešimtmečius puikus pagalbininkas R. Sukarevičiui – paties sukonstruotas traktorius. Šiam 21 arklio galios traktoriui nagingas biržietis panaudojo 1973 metų gamybos „Ždanovo“ gamyklos variklį. Traktorius užregistruotas, sėkmingai pereina techninę apžiūrą. Juo šeimininkas ne tik priekabą malkų iš savo miško parsiveža, bet ir įvairius kitus ūkio darbus atlieka, nes yra pasigaminęs ir įvairių papildomų priedų: manipuliatorių, gręžtuvą, buldozerį.
