Tačiau iš tiesų su nieko nepalyginsi tos nuostabos, kuri nutvilkė nervingu karščiu sužinojus apie įvykį, kad naujai iškepta ministrė Birutė Vėsaitė angliškoje tinklalapio versijoje prisistato kaip Coolness, tokiu anglišku vertimu bandydama perduoti kitakalbiams savo lietuviškos pavardės reikšminį kodą ir dviprasmiškas konotacijas.
Įsivaizduokite, be visa ko kito, kaip suklestėtų etimologijos mokslai, užderėtų kalbotyros tyrimai visomis kryptimis, jeigu šis intriguojantis Vėsaitės akibrokštas, verčiant pagal semantinį kodą savo pavardę į kitas kalbas, mūsų beždžioniauti linkusioje visuomenėje taptų įsigaliojusia tradicija.
Iš tiesų, jeigu pirmasis pavyzdys nurodo, galimas daiktas, į kalbos kultūros trūkumą ir komiško pobūdžio įgūdžių stoką, tai antrasis manipuliacijos pavarde atvejis įspėja apie kažkokį nesmagų perteklių, byloja apie perviršį – ar tai būtų neįtikėtinas semantinis antsvoris, ar, tarkime, baisia išvešėjusi globalizacijos kupra. Savo ruožtu, nugirdus apie tokį lingvistinį eksperimentą ir tarsi tuo pačiu čia pat girdint raginimą nesivaržyti, taip pat ir tokiam prašalaičiui kaip šių eilučių autorius kyla noras atpalaiduoti semantinę vaizduotę visomis kryptimis, nekeliant dabar sau tikslo rasti kokį nors balansą.
Dabar galvojant apie tai, į galvą šovė išganinga mintis, jog, žiūrint iš semantinio taško, būtų racionalu, jeigu Lietuvoje visos netekėjusios moterys vadintųsi viena ir ta pačia Vėsaitės pavarde (dispozicijoje būtų tik viena mergautinė pavardė), atskiriant jas vieną nuo kitos pagal numeracijos seką (Vėsaitė1, Vėsaitė2, …3 ir t. t.). Be jokios abejonės, sušilusi prie šeimos židinio ir pražydusi visomis spalvomis, moteris įgytų teisę nešioti individualizuojančią vyro pavardę.
Žinoma, tokia tvarka nelabai, švelniai tariant, derėtų su civilizaciniais moderniųjų laikų normatyvais, šviesmečiu prasilenktų su lygių teisių doktrina, tačiau, kaip atrodo, minėtus nuostolius didele dalimi atpirktų naujosios pavardžių sistematikos patogumas, racionalus pobūdis, skaidrumas.
Kita vertus, norint galima prisikasti taip pat prie vardo Birutė etimologinio dugno. Nesunku pastebėti, jog vardas Birutė kyla iš žodžio byrėti (byra, byrėjo, birs). Dar būtina atkreipti dėmesį į tai, jog veiksmažodinio daiktavardžio formos tikrinis vardas Birutė savo reikšme nurodo į vyksmo permanentinį pobūdį, dinaminį neužbaigtumą, išliekančią tąsą, - jeigu būtų kitaip, kalbėtume apie kokią nors užstrigusią procese pabirutę arba visiško išbyrėjimo rezultatą – išbirutę.
Tarkime, priešingai nei žodis „skylutė“, savo reikšme nurodantis į nusistovėjusią konfigūraciją, į galutinės oksidacijos rezultatą, vardo Birutė semantinė nuoroda yra visados dar-ne-galutinumas.
Šiuos žodžius prasminga gretinti dar ir todėl, jog jie leidžia patikslinti vienas kitą per priešingas reikšmes, pastebint, jog pirmuoju atveju kalbame apie trūkumo dominavimą, apie stokos ekstraktą, apie įsiurbiančią vakuuminę tuštumą, kai savo ruožtu antruoju atveju bylojama apie perteklių, apie nepabaigiamai byrančią gausybę, apie neišsemiamą dosnumą.
Tačiau manęs neapleidžia bloga nuojautą, jog tokioms Birutėms tapus ministrėmis nepalyginamai daugiau energetinių gėrybių ims ir pradės byrėti kokiems nors ruseliams nei mums, gintarinės pakrantės gyventojams. Labai tikėtina, jog lietuvaičiams tokiu atveju liks, kaip dažnai būna, tik riestainio skylutė.
P. S. Pavardės Čiuldė vertimo į anglų kalbą semantinė konstrukcija yra tokia: Lisper
