„Kuo ten ilgiau užsibūni, tuo yra sunkiau. Kuo šaknys giliau įleistos, tuo sunkiau grįžti“, - interviu naujienų agentūrai ELTA sakė PLB pirmininkė, gyvenanti Jungtinėse Amerikos Valstijose, Los Andžele. D. Navickienė PLB vadovauja nuo praėjusių metų rugpjūčio, kai Vilniuje posėdžiavęs XIV PLB Seimas ją paskyrė į šias pareigas.
- Ketvirtadienį susitikusi su Prezidente dėl dvigubos pilietybės referendumo raginote palaukti KT išaiškinimo. Tuo atveju, jeigu vis dėlto būtų nuspręsta rengti referendumą, kaip manote, ar jis būtų sėkmingas?
- Mes turime daug abejonių dėl referendumo. Įsivaizduokite, kiek reiktų lietuvių balsuotojų surinkti iš viso pasaulio - dabar yra krizės metas, čia ne vien Lietuva. Manyčiau, kad užsienio lietuviai šia tema daugiau balsuotų negu vietiniai, bet mūsų ta prasme gal negana.
- Lietuva išsirinko naują valdžią. Ko tikitės iš jos? Gal jau yra įvykę susitikimų?
-Taip, yra įvykęs susitikimas su švietimo ir mokslo ministru, kadangi nuo sausio 1 dienos Švietimo ir mokslo ministerija perima neformalaus švietimo kuravimą užsienyje - anksčiau tai buvo Užsienio reikalų ministerijos rankose. Sutinku, kad čia geras žingsnis. Mes labai džiaugiamės, kadangi ten ekspertai mokytojai su patirtimi ir, manyčiau, labiau tiesiogiai galėsime veikti su jais.
Viltis su naująja valdžia yra geras bendradarbiavimas, kadangi mums labai svarbu išlaikyti savo lietuvišką tapatybę, labai svarbus švietimas. Mes iš tikrųjų norime palaikyti glaudesnius ryšius su Lietuva, norime pasijusti kaip dalis tautos, norime turėti šiek tiek įnašo į jos ateitį. Čia yra mūsų namai, čia norime jaustis kaip namuose.
- Ar PLB pakanka valdžios dėmesio?
- Iš tikrųjų, gauname nemažai dėmesio, galime išsikalbėti, bet taip, kad būtų kokių pasekmių, ne visada išeina - kalbame principais, lūkesčiais, o konkrečios idėjos nebūna įgyvendinamos. Dar tikimės. Aš - nauja pirmininkė, Lietuvoje - nauja valdžia, dar su Ministru Pirmininku nesu pakalbėjusi. Tai, žinote, dar labai sunku suformuluoti kokią nors veiklą, dabar tik susipažįstama.
Dėl bendradarbiavimo su buvusia valdžia man sunku pasakyti, nes tuo laiku nebuvau PLB valdyboje, mes gavome tik ataskaitas. Gal ne viską gavome, ko norėjome, ne viską, ko tikėjosi, gavo iš mūsų, bet vis tiek tie ryšiai buvo, ir buvo draugiški, ir dirbome kartu tiek, kiek galėjome.
- PLB finansavimas. Ar tenkina šiuo metu PLB numatytas finansavimo būdas?
- Finansavimas labai sunkus, iždas gan mažas, kadangi solidarumo įnašas yra renkamas visuose kraštuose iš visų apylinkių žmonių, bet tiek, kiek jie aukoja, nueina apygardų ar krašto valdyboms, ir PLB galų gale gauna tik 15 proc. Ir taip tas solidarumo įnašas mažas - nenorime, kad žmogui būtų brangu išlaikyti savo tapatybę, lietuviškumą, tai - tik simbolinis dalykas. Laikraštis „Pasaulio lietuvis“ - labai gražus, vertingas, bet su tokiu ir sunku ką nors stambesnio užsidirbti. Taigi mūsų finansinė padėtis gan sunki.
Valstybė padeda - perka vadovėlius, Seimas mums atstovybę suteikia. Finansinė parama iš valstybės daugiausiai liečia švietimą, mums į iždą niekas neįeina, padengia mūsų išlaidas.
Kaip vienas PLB finansavimo būdų galėtų būti specialaus fondo užsienyje įkūrimas. Žinoma, tai sudėtinga, bet negalima sakyti, kad neįmanoma. Rinktume aukas, užsienio lietuviai įneštų tas lėšas, galėtume gal stipriau veikti ir Lietuvoje, ir užsienyje, kadangi vis dėlto tų pinigų labai reikia, nes viskas, kalbant apie galimybes veikti, sukasi apie pinigus.
Daugiausiai lėšų iš mūsų reikalauja „Pasaulio lietuvis“, suvažiavimo rengimas. Švietimo remti negalime - kreipiamės į fondus, Lietuvos valdžią dėl tų vadovėlių ar kokios nors paramos specifiniam projektui, bet mes patys gautų pinigų savo padaliniams nedalijame.
- Kokia Jūsų pozicija dėl balsavimo internetu?
- Čia didelis prioritetas. Balsavimo internetu idėją palaikyčiau 100 proc. Lietuvoje yra rinkimų apygarda, ir žmonės gali nueiti, o pas mus lietuviai yra išsimėtę po visus kraštus ir net į tokias vietas, kur nėra kraštų bendruomenės, o, jeigu jos yra, pavyzdžiui, kaip Rusijoje labai išsimėčiusios, kur jie ten važiuos į kokį nors centrą balsuoti? O jeigu sėdint namuose galima užsiregistruoti ir balsuoti, tai čia būtų didelė iniciatyva.
Tikimės, kad šios kadencijos Seimui tai pavyks padaryti, ir mes, žinoma, kelis kartus kalbinsime, priminsime, kad tai gera idėja, bet priversti žmonių negali. Seimas atskaitingas Lietuvos žmonėms, ne mums, ir tikimės, kad ši idėja bus įgyvendinta.
- Be dažnai eskaluojamo balsavimo internetu, dvigubos pilietybės klausimo, Jūs, kaip naujoji PLB pirmininkė, žmogus, atėjęs truputį iš šalies, kokias dar pamatėte aktualias užsienio lietuvių problemas, kurias reiktų greitai spręsti?
-Didelė problema yra, kad mažai kas apie mus žino: mažai žino mūsų istoriją, kodėl mes įsisteigėme, ką veikėme tuos 50 metų, kai Lietuva buvo pavergta. Tai yra didelė dalis mūsų istorijos. Nežinau, mažai susidomėjimo, gal mes patys kalti, bet iš tikrųjų reikia išeiti į viešumą, kad žmonės suprastų. Daug kas klausia, „kas mums ta PLB, kuo jie mums reikalingi arba ko jie nori iš mūsų?“. Į tokius klausimus lengviausia atsakyti apie mūsų egzistavimą, kokie buvo mūsų tikslai ir ko mes dabar norime, kaip visų mūsų darbų rezultato, kokių ryšių tikimės iš Lietuvos.
- Tai kokių gi ryšių tikitės iš Lietuvos?
- Negaliu sakyti, kad ten mes gimdėme naująją Lietuvą, bet labai veikliai dirbome Lietuvos laisvei, lankėme visus savo pareigūnus, kepėme lietuviškus pyragaičius, su tautiniais rūbais nešėme Į Kongresą, turbūt kas antrai valstybei pasaulyje rašėme milijonus piktų laiškų dėl Lietuvos išsilaisvinimo.
Dirbome, niekados nenuleidome rankų, visus 50 metų budėjome, kad ta Lietuva nebūtų pamiršta. Apsiėmėme įsteigti tą mažą Lietuvą užsienyje, kad, jeigu jūs būtumėte visiškai nuslopinti, būtų atimtas visas jūsų lietuviškumas, kad mes būtume tie, kurie saugome tą aukurą. Ir tai darėme nepailstamai 50 metų. Kokia mama, pagimdžiusi savo vaiką, išleidusi jį į pasaulį, nustoja juo rūpintis? Tokio dalyko nėra, vis tiek rūpinamės, norime jai kuo geriausio ir norime būti pripažinti kaip dalis Lietuvos tautos, ir ypač dabar, kai mūsų tiek daug yra išvykę.
Mes, ta antroji išvykusi banga, jau baigiame išmirti, ketvirta karta jau gal bus visiškai nutautėjusi, bet jie visi širdyje dar vis tiek jaučiasi lietuviais. Tokius santykius norėtume tęsti ir su Lietuva, kad jie mus priimtų kaip tikruosius lietuvius, o nesakytų: „jūs amerikonai“, „jūs airiai“.
- Kaip sekasi kartu dirbti senajai išeivijai ir naujiems emigrantams? Kurio regiono išeiviai patys aktyviausi, daugiausiai rodantys iniciatyvų?
- Amerikoje mūsų yra daugiausia, turime daugiausiai galimybių. Amerika, Kanada. Australija, kuriai niekados neleido turėti savo lietuviškų mokyklų, kurioje yra nemažai lietuvių, jau buvo daug sunkesnės sąlygos, jie veikė daugiausia jaunimo sporto klubuose. Labai sunku apibūdinti, kurio regiono daugiausia.
Gal Airijoje veiklesni tie „trečiabangiai“, kadangi ten, kur daugumą sudaro „trečiabangiai“ ar kurie steigia to krašto bendruomenę, jų veikla sukasi apie „trečiabangių“ kultūros, švietimo reikalavimus. Pas mus, kurie apsigyvenę Amerikoje daug metų, atsiranda daug naujų „trečiabangių“, todėl turime derintis, ypač švietimo veikloje.
Sakyčiau, Amerikoje ir Kanadoje vyksta didžiausias derinimo procesas - kartais pavyksta, kartais nepavyksta. Pavyzdžiui, „trečiabangių“ jaunimas ne tiek daug bendrauja su „antrabangių“ jaunimu. Be to, mūsų vaikai ne visada drįsta su jais kalbėti, nes bijo, jog iš jų bus pasišaipyta, kadangi jų prastesnė lietuvių kalba.
Labai norėčiau turėti geresnių galimybių atsivežti lietuvių atlikėjų, supažindinti mūsų jaunimą su jais, kad būtų daugiau tokių kultūrinių mainų tarp jaunesnių kartų. Ir tai yra kitas žingsnis išlaikant lietuvybę. Kai būna „Lietuvių dienos“, prikviečiame daug atlikėjų iš Lietuvos, bet ir mūsų finansai riboti. Jaunimas grupuojasi, šnekučiuojasi savo būreliuose. Jie bendrauja mažai, bet jau yra bendras interesas išklausyti tos muzikos, ir mes net tokiu būdu stengiamės jaunimą pasiekti.
- Ar PLB nepastebite nesutarimų tarp skirtingų valstybių išeivių, tarkime, Airijos lietuviai nori vieno, amerikiečiai - kito, o vokiečiai - dar kažko. Ar nėra susipriešinimo tarp PLB narių?
- Kas treji metai sušaukiame PLB Seimą ir išsikalbame. Jeigu, pavyzdžiui, pasiūlymą pateikia Airijos lietuviai, visi diskutuojame, visiems duodame progą pasisakyti išlyginant tuos skirtingus požiūrius. Jeigu, PLB nuomone, tai gerai tik Airijai, jeigu mes visi išsikalbėję sutinkame, balsuojame „už“. PLB Seimas yra aukščiausias mūsų organas. Niekas nereikalauja, niekas neįsako. Sakyčiau, turime labai gerą sistemą tuo dalykus panagrinėti ir priimti.
- Iš kurių kraštų išeivių sulaukiate daugiausiai prašymų ar pageidavimų?
- Kas liečia lietuvišką švietimą - tai etninės žemės, Punskas. Dažniausiai tai tokie kraštai, kurių valdžios nelabai palankios.
- Kokių dar matote konkrečių priemonių, leisiančių stiprinti išeivių ryšį su Lietuva?
- Jau porą dienų tariamės su ISM (University of Management and Economics, - ELTA), GLL (Global Lithuanian Leaders, -ELTA) dėl vadinamojo bendradarbiavimo tinklo kūrimo, kad su verslo, technologijų profesionalais užmegztų ir išlaikytų ryšius. Mėginame remti kokias nors konferencijas, JAV su lietuviais ruošia mokslo ir kūrybos simpoziumus. Tai yra toks bendradarbiavimas tarp profesionalų ir žmonių, kurie turi kažką naujo pasakyti ir nori pasidalinti su savo tautiečiais.
Išeivių vaikams Lietuvoje organizuojamos vasaros mokyklos, JAV lietuvių bendruomenė atsiunčia jaunimą, studentų grupę, kuri atvažiuoja į Lietuvą ir dirba nemokamai vasarą valdžios institucijose ar, kaip pavyzdžiui, aš, nusiunčiau porą vaikų į Santariškių vaikų ligoninę. Yra ir „ExCEL“ programa, kurioje mus ragina dalyvauti buvusi JAV ambasadorė Lietuvoje Ana Dersė (Anne Derse). Skatiname mainus. Apskritai, jeigu mus kas nors paprašo dalyvauti kokiame nors tinkle, mes mielai sutinkame.
- Išeivija taip deklaruoja meilę Lietuvai, bet kodėl negrįžtate palaikyti mūsų ekonomikos?
- Tai labai keblus klausimas. Vieni išvažiuoja dėl visiškos desperacijos ir nori užsidirbti pinigų, kiti ieško nuotykių. Yra įvairių motyvacijų, kodėl palieka Lietuvą. Pavyzdžiui, mūsų žmonės jau 50 metų įleidę šaknis, jau ten turi ir vaikų, ir anūkų. Ar dabar vieni išvažiuosite, paliksite vaikus už Atlanto, ar visą gentį išrauti?
Iš tikrųjų - nebe praktiška, jau yra gan sunku. Galiu pasigirti, kad mano sūnus ir mano podukra - Tadas Vizgirda ir Dalia Navickaitė - 1993 metais plaukė prieš srovę į Lietuvą čia ieškodami laimės ir rado poras, dabar augina šeimas ir net nekalba apie grįžimą.
Kuo ten ilgiau užsibūni, tuo yra sunkiau. Šiuo metu Lietuvoje yra socialinė grupė „Sugrįžę“, kurie pataria grįžtantiems. Šioje grupėje yra užsienyje trumpiau užsibuvę. Kol dar tos šaknys nėra giliai įleistos, yra didesnė galimybė juos atgal privilioti. Bet kaip juos Lietuva privilios, jeigu ten daug geresnis gyvenimo standartas? Kitų prastesnis, jie daugiau uždirba, bet jiems brangiau kainuoja ten gyventi. Teko net ir su tokiais kalbėti, kurie valė išvietes Lietuvoje ir buvo nepatenkinti, o dabar Ispanijoje valo išvietes ir yra visai patenkinti.
Reikia sugalvoti kokią nors programą tarp mūsų ir Lietuvos, kad paskatintų, reklamuotų, jog Lietuvoje yra tų darbų, bus geras gyvenimo lygis, juolab kad Lietuvoje pigesnis ir pragyvenimas. Žinote, yra įvairių būdų, kaip mes galime surišti juos su tais sugrįžusiais. Planuoju su jais susipažinti ir prašyti jų pagalbos - gal kartu galėsime paruošti kokį informacinį tinklapį, kad žmonės, kurie nors truputį domisi, gal grįžtų.
- O ką mes dėl jūsų galėtume padaryti?
- Reklamuoti tą PLB veiklą, kokie mūsų tikslai, kad mes ne vien tiktai reikalaujame dvigubos pilietybės. Pirmiausia, mes nereikalaujame, o prašome. Norime dirbti kartu su Lietuvos valdžios institucijomis, to siekti, bet mums svarbu, kad būtume pripažinti kaip lietuvių tautos nariai, kad mes Lietuva rūpinamės, norime čia būti, dalyvauti, jai ir padėti, jeigu kada nors reikėtų.
