Vienišius iš ankštos malkinės nesitraukia net per speigus

Tačiau net užklupus šalčiams jis nesileidžia į kalbas ir nepalieka vėjo perpučiamos pašiūrės vidury laukų. Į visus pasiūlymus J. Bartasevičius numoja ranka ir atsako vienodai: „A kas man.“

Juodelių žmonės per šalčius užmiršo taką pas vienišių. Sėdėdami prikūrentose trobose jie tik pasvarsto - gyvas Jonas ar jau nebe?

Kaime sustojus klausti kelio pas J. Bartasevičių, viena jo kaimynių ėmė dejuoti: „Ir kaip jis ten gyvena? Kažin gyvas dar?“

Per šalčio stingdomus laukus girdėti greitkeliu Vilnius-Klaipėda skriejantys automobiliai. Takas išmintas, bet suka į galukaimio trobą. Už puskilometrio matyti lūšna, bet link jos tik zuikio nubėgta.

Paskutinį kartą snigo sekmadienį. Vadinasi, tiek laiko prie laukuose likusios malkinės žmogus nebuvo priartėjęs.

Artimiausia J. Bartasevičiaus kaimynė susizgrimba: vienišių matė beveik prieš dvi savaites, tikrai reikėtų jį aplankyti. Moters akyse suspindi smalsumas. Ji prašo - kai atvykėliai grįšią iš viešnagės Jono malkinėje, tegu būtinai papasakoja, ką rado.

Tačiau grįžusių kaimietė nebeįsileidžia - gal gėda pasidarė, kad užmiršo šąlantį varguolį kaimyną?

Brendant laukais iš malkinės kamino pasirodo dūmai. Vadinasi, gyvas. Pašiūrėje J. Bartasevičius apsigyveno 2009-aisiais, kai rugpjūtį iki pamatų sudegė gyvenamasis namas.

Ilgai Jonas neatidaro durų, nors viduje girdėti krebždėjimas. Kai praveria, iš maždaug 5 kvadratinių metrų pajuodusios patalpos, kurioje vos prasilenkia du žmonės, virsta tiršti dūmų kamuoliai. Vienišius ką tik užkūrė paties negrabiai sumūrytą krosnį.

Be žodžių supratęs svečių nustebimą dėl tokių gyvenimo sąlygų, J. Bartasevičius puola aiškinti - jeigu per gaisrą vėjas būtų pūtęs link malkinės, dabar net jos neturėtų.

Vienišius teisinosi prastai girdįs, todėl ne iš karto ir atidaręs duris. Jo kalbą nuolat pertraukia baisus kosulys. J. Bartasevičius ranka parodo į krūtinę - vieno plaučio mažai belikę, išpjovė. Kai gulėjo ligoninėje Vilniuje, net kunigas į palatą buvo užsukęs. Mat medikai galvojo, kad Jonas nebeišsikapstys.

Dabar, kai būna visai blogai, ligotas vyras į burną papurškia purškalo, kuris visada guli ant pajuodusio stalo šalia ne ką šviesesnės lovos.

Ar nešalta tokioje pašiūrėje? Pasigirsta Jono jau kelis kartus kartotas: „A kas man.“

Jis rodo į sienas tarp nuo šalčio apiburbėjusių langų - ten stiklo vata. Bet neužsimena, kad malkinės galai - tik iš kartono lakštų. Žodžiai, kad lauke 15 laipsnių šalčio, sukelia Jono nustebimą: „A tikrai?“

Termometro jis, aišku, neturi. Nėra ir radijo, kad galėtų pasiklausyti orų prognozės. Ir elektros nėra, ant stalo nematyti net žvakės, kuria būtų galima ilgais vakarais pasišviesti ir pašiūrėje bent kiek taptų jaukiau.

Ką veikia Jonas per dienų dienas, juk ir knygos nė vienos neturi? Guli. Guli dieną, guli naktį. Nežino jis nė kuri savaitės diena. Bandydamas atspėti, gerokai suklysta.

Tik laikrodį varguolis turi. Jis visada ant rankos. Laikrodžio baterijos metams užtenka.

Kažkada, nelabai seniai (panašu, kad sekmadienį) buvo užsukęs kaimynas, perspėjo: „Jonai, bus šalčiai.“ Jonas turbūt atsakė taip pat: „A kas man.“

Nors jau kelios naktys paspaudžia ir 20 laipsnių šaltis, daugiau kaimynas nebuvo pasirodęs.

Kišdamas į krosnį smulkiai paties supjautas malkas, Jonas dar kartą mėgina įrodyti, kad malkinėje nešalta: „Klevas - karštas medis.“ Malkų jis prasimano laukuose pjaudamas nereikalingus medžius.

Kai tokios malkos baigsis, jis žino išeitį - Semeliškėse nusipirksiąs medžio atraižų. Tik jas reikės nuo žvyrkelio rogėmis susivežti.

Kiekvieną kartą uždaręs pakurą, jis metalines dureles užkiša kaiščiu. Krosnį užtenka pakūrenti du kartus per dieną. Anot Jono, po valandos malkinėje būna kaip Taškente.

Kartais J. Bartasevičius išsiruošia į parduotuvę Vievyje ar Pakalniškėse, nusiperka bent tris kilogramus kaulų, ant kurių būna mėsos. Verda sriubą iš burokėlių ir kopūstų, kurių pats užsiaugina, kepa kotletus.

Kadaise J. Bartasevičius dirbo buldozerininku. Kiek atkutęs jis ėmė girtis, kad tarnaudamas sovietų armijoje dešimt kariškų automobilių mokėjo vairuoti.

Tiesa, teko jam ne tik kareiviškos, bet ir kalinio duonos ragauti. Už tai, kad pavogė 18 salietros maišelių, sovietmečiu dvejus metus už grotų atpylė.

Nepasakytum, kad J. Bartasevičius mėgėjas išgerti. Malkinės kampe guli tik apmusijęs butelis, ant kurio užklijuota etiketė primena laikus, apie kuriuos pasakoja vienišius - sovietmetį.

J. Bartasevičiaus duktė Nijolė gyvena visai šalia, Elektrėnuose. Bet jos šiltuose namuose tėvas buvęs tik vieną kartą. O Nijolė, tėvo žodžiais, Juodeliuose nerodo akių.

Sūnus Valdas taip pat netoli - Semeliškėse turi namą. Bet kur tas namas, tėvas nė nežino, nes pas sūnų nė karto nesilankęs. J. Bartasevičiaus sesuo gyvenusi Vievyje. Dabar ji jau mirusi.

J. Bartasevičiaus žmona taip pat prieš penkiolika metų kalnelyje atgulė. Bet buvęs sutuoktinis ir dabar dar kremtasi, kad pačią amžinojo poilsio paguldė į molį.

Valdžia J. Bartasevičiui dėmesio tikrai per daug nerodo. Kartais vienu kitu sauso maisto daviniu pamalonina, kai lieka nuo prašytojų. Bet ir tai dabar maistą varguoliams ne seniūnija, o „Caritas“ dalija.

Paklausta apie J. Bartasevičių, Vievio seniūnijos socialinio darbo organizatorė Jūratė Gumbrevičienė puola vardyti, kur neįgalus žmogus gali glaustis: senelių namuose, slaugos ligoninėje, socialinės reabilitacijos centre Pakalniškėse, kuri vos už poros kilometrų. Esą J. Bartasevičius galėjo užimti ir mirusios sesers butą.

Kodėl jis vis dar malkinėje? J. Gumbrevičienės atsakymas pribloškiantis: kai vienišius nevaikščios, tada išveš. Prašiusi vietos žmones apie tai ją informuoti.