Buvęs europarlamentaras Š. Birutis naująsias savo pareigas vadina didžiuliu ir maloniu iššūkiu. Jis tikisi per ketverius kadencijos metus iš esmės pakeisti kultūros situaciją šalyje.
– Kaip išjudinsite užrūdijusį kultūros traukinį? Nuo ko pradėjote darbus? – „Lietuvos rytas” paklausė ministro, turinčio ekonomisto ir teisininko diplomus.
– Kol kas dėliojame veiklos prioritetus, tiriame situaciją. Kuo labiau į tai gilinuosi, tuo labiau mane stebina kultūros nuvertinimas.
Į ministeriją pilasi nusiskundimai iš regionų dėl kiaurų stogų, neveikiančių salių, užsitęsusių rekonstrukcijų.
Tačiau visiems šalies kultūros centrams, bibliotekoms, muziejams valstybės investicijų programoje numatyta tik 19 milijonų litų. Tiek kainuoja išasfaltuoti 19 kilometrų kelią.
Ką galima nuveikti turint tokį biudžetą? Reikėtų bent dešimt kartų daugiau pinigų, kad problemos nesitęstų šimtmečius. Aš nežinojau šių skaičių.
Kitas pavyzdys: kultūros paveldui metams skirta 5 milijonai litų. Kaip turint tiek pinigų galima išsaugoti dvarus, kitus kultūros paminklus, kurie yra tragiškos būklės? Nenormalu, kad lėšos paveldui skiriamos per verslo struktūras.
Simptomiška, jog kultūra – vienintelė sritis Lietuvoje, tiesiogiai negavusi Europos struktūrinių fondų lėšų. Jokios kitos srities specialistų atlyginimai šalyje nėra tokie maži.
Matyt, kultūrininkai per daug kultūringi, kad taikstosi su tokia nepriimtina situacija.
– Kultūrininkai daug kartų yra beldęsi į politikų duris, bet jų pastangos primindavo kovą su vėjo malūnais.
Ko reikia, kad vyktų dialogas?
– Galbūt viešumo. Bet ir vėl: Kultūros ministerija vienintelė neturi komunikacijos ir viešųjų ryšių padalinio. Kaip galima formuoti kultūros politiką neinformuojant, neįtraukiant į procesus visuomenės?
Kad vyktų geros permainos, reikia visuomenės pritarimo. Kitaip ims atrodyti, kad ministras užsimanė pinigų.
Mano darbo principai – skaidrumas, demokratiškumas, kompromisų ieškojimas.
Estai ir latviai susitarė – jie įtraukė kultūrą į ilgalaikę savo valstybės strategiją. O mes ketiname grįžti prie numarinto Kultūros pagrindų įstatymo, kuris apibrėžtų kultūros vietą tarp kitų visuomenės gyvenimo sričių.
Jei valingai nesurasime pinigų valstybės pagrindams – mano manymu, tai yra kultūra – išsaugoti, niekas nesustabdys emigracijos. Tik kalba, istorija, paveldas, tradicijos laiko žmones Lietuvoje.
Ekonomika visur vienoda. Nesvarbu, kur skinti ir valgyti pomidorus.
Aš penkerius metus gyvenau Belgijoje – nesijaučiau ten labai reikalingas, nes manęs niekas nesiejo su tenykšte kultūra.
Tai vertė grįžti į Lietuvą ir gyventi čia. Gavę dubenėliu daugiau košės žmonės netampa laimingesni.
– Ar bus išgirsti profesionalūs menininkai, pasigendantys valstybės paramos kūrybinėms programoms?
– Nuo šių metų maždaug pustrečio karto padidėjo Kultūros rėmimo fondo biudžetas.
Taigi nesutinku, kad valstybė nefinansuoja kultūros institucijų kūrybinės veiklos.
Aišku, lėšų trūksta, tačiau kūrybiški žmonės turėtų sugalvoti, kaip galėtų jų užsidirbti nenusipigindami.
Kita vertus, vienas mano uždavinių bus Kultūros mecenavimo įstatymo persvarstymas. Jei tai pavyktų padaryti, pritrauktume daugiau pinigų.
– Kada pradės veikti Kultūros taryba?
– Tikimės ją suformuoti per pusantro mėnesio. Labai nelengva rasti žmogų, kuris gebėtų sukurti sudėtingą instituciją ir organizuoti jos darbą. Neatsitiktinai įstatyme buvo sulygintas tarybos vadovo kūrybinis ir administracinis stažas, nes abi patirtys yra labai svarbios.
Vadovą kartu su ministru rinks Kultūros ir meno taryba, po to vertins Vyriausybė.
Filtrų bus daug. Kandidatų į Kultūros tarybos vadovo postą paraiškos jau priimamos, bet norinčiųjų dar neatsirado.
