Vatikanas – miestas-valstybė, kur svarbiausius postus tradiciškai užima aukštieji Katalikų bažnyčios hierarchai vyrai. Nėra taip, kad čia nesutiksi ir svarbių dailiosios lyties pareigūnių. Viena jų – lietuvė.
Meno istorikė Irena Vaišvilaitė tapo pirmąja Lietuvos diplomatijos istorijoje moterimi, atstovaujančia mūsų šaliai Šventajame Soste.
Nepaisant to, tradiciškai vyrų miestu-valstybe laikomas Vatikanas moterims diplomatėms visada demonstruoja pagarbą ir toleranciją.
Apie pirmąjį darbo pusmetį Vatikane diplomatė sutiko papasakoti „Lietuvos rytui”.
Įsikūrė netoli Vatikano
– Veiklą Romoje pradėjote nuo praktiško žingsnio – perkėlėte ambasadą į naujas patalpas.
Ar tiesa, kad dabar atstumas nuo ambasados iki Vatikano yra pats mažiausias nuo 1921 metų, kai Lietuva užmezgė diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu?
– Nutariau pasinaudoti aplinkybe, kad Italijoje šiuo metu ekonominė krizė, biurų nuomos kainos gerokai nukritusios.
Rinkdama patalpas ambasadai, stengiausi laikytis šviesaus atminimo ambasadoriaus Kazio Lozoraičio politikos: Lietuvos ambasada prie Šventojo Sosto turi būti mažytė, bet adresas – žinomas.
K. Lozoraičio laikais mūsų diplomatinė misija buvo kunigaikščių Farnesių aikštėje, o dabar esame Julijaus gatvėje (via Giulia), Sacchetti rūmuose (Palazzo Sacchetti), kuriuos suprojektavo įžymus architektas Antonio da Sangallo.
– Kuo žymi popiežiaus Julijaus II vardu pavadinta gatvė Romoje?
– Viduramžiais Romos miestas buvo sudarytas iš mažų kaimelių, išsibarsčiusių milžiniškoje buvusios imperijos sostinės teritorijoje.
Turėkime galvoje, kad imperijos laikais Romoje gyveno daugiau kaip milijonas gyventojų – tai buvo didžiausia Vakarų pasaulio metropolija.
Kažin ar tais laikais kur nors buvo tokio dydžio miestų.
O štai apie tūkstantuosius metus Romoje galėjo būti vos 6 tūkstančiai gyventojų.
Tik nuo XV amžiaus antrosios pusės popiežiai pradeda rūpintis šio didžiulio, chaotiško, išsibarsčiusio į kaimelius, nesaugaus miesto pertvarkymu ir perplanavimu.
Tai buvo būtina tam, kad Roma galėtų priimti plūstančius maldininkus.
Ir štai popiežius Julijus II nutiesė pirmąją plačią, tiesią gatvę, kuri veda nuo jo pirmtako Siksto IV pastatyto tilto per Tibrą tiesiai į Šv. Petro baziliką.
Priėmė ne Vatikane
– Jūs – pirmoji Lietuvos ambasadorė moteris Vatikane, taip pat kol kas vienintelė iš mūsų ambasadorių skiriamuosius raštus popiežiui įteikėte ne Vatikane, kaip įprasta, o vasaros rezidencijoje Kastel Gandolfe.
– Į Kastel Gandolfą dažniausiai vyksta tie ambasadoriai, kurių misija prasideda vasarą...
Popiežiaus vasaros rezidencija Kastel Gandolfe – dailūs, bet, palyginti su Vatikanu, maži rūmai prie ežero.
– Jus tai nuvylė?
– Anaiptol. Visą iškilmingą ceremonialo maršrutą Vatikane esu mačiusi ir jį praėjusi prezidento Valdo Adamkaus vizito metu.
Kita vertus, mano atveju skiriamųjų raštų įteikimo procedūra buvo dviguba: Kastel Gandolfe – susitikimas su popiežiumi, o su valstybės sekretoriumi kardinolu Tarcisio Bertone tą pačią dieną susitikau Vatikane.
– Popiežius Kastel Gandolfe tik ilsisi ar ir dirba?
– Paprastai jis į vasaros rezidenciją išvyksta trims mėnesiams. Kurį laiką popiežius tiktai ilsisi ir neturi jokių oficialių susitikimų, vėliau pradeda dirbti.
Aplinka Kastel Gandolfe kitokia. Vatikane priėmimai vyksta Apaštalų rūmų bibliotekoje, o vasaros rezidencijoje – nedidelėje patalpoje, greta rašomojo stalo, prie kurio Benediktas XVI dirba. Žinoma, tai suteikia tam tikro privatumo, o susitikimo atmosferai – šiltumo.
Popiežius yra labai šilta asmenybė, su kiekvienu moka būti labai asmeniškas.
Man – Lietuvos ambasadorei – jis skyrė 25 minutes.
Moterims vualis būtinas
– Vatikane aukščiausius postus tradiciškai užima aukštieji Katalikų bažnyčios hierarchai vyrai.
Tačiau tarp akredituotų diplomatų yra ir moterų.
Ar jų daug?
– Pirmosios moterys diplomatės, manau, Europoje dirbo jau XX amžiaus pirmojoje pusėje. O Vatikane akredituotų diplomatų korpuse moterų atsirado antrojoje XX amžiaus pusėje, jų jau tikrai buvo prieš 20–30 metų.
Šiuo metu moterys sudaro apie 10 proc. viso Šventojo Sosto diplomatinio korpuso.
Iš viso drauge su tarptautinėmis organizacijomis Vatikane akredituoti 179 ambasadoriai.
– Kokios valstybės dažniausiai siunčia į Vatikaną ambasadores?
– Neseniai vykusio tradicinio popiežiaus susitikimo su diplomatiniu korpusu metu apsidairiau, bet nepastebėjau kokių nors kriterijų.
Moterys Vatikane atstovauja ir katalikiškoms, ir protestantiškoms šalims, yra moterų ir iš musulmonų valstybių. Vatikanas garsėja sudėtingomis ir griežtai apibrėžtomis diplomatinio protokolo taisyklėmis.
– Tarkime, vyrai ambasadoriai į oficialius susitikimus eina vilkėdami frakus. Ar moterims yra atskira protokolo eilutė?
– Ne. Pagal protokolinę tvarką vyro apranga turi moterišką atitikmenį.
Į susitikimą ar į pamaldas, kuriose dalyvauja popiežius, vyrai diplomatai vyksta vilkėdami frakus, uniformas arba tautinius rūbus. Tai trys protokole numatyti variantai, ir visus tris tenka pamatyti.
Ypač Afrikos šalių atstovai dažnai vilki tautinius drabužius. Moterys diplomatės vilki ilgą – iki žemės, būtinai juodą suknelę ir vualį. Popiežiaus akivaizdoje vualis būtinas.
Kitas variantas – tautiniai rūbai. Kai kurios ambasadorės dėvi skrybėlaites su vualiu.
Kelionės suplanuotos?
– Ar atvyks popiežius į Lietuvą?
– Lietuva tik kartą savo istorijoje sulaukė aukščiausiojo Katalikų bažnyčios hierarcho vizito.
Ar realu tikėtis Benedikto XVI apsilankymo?
Įteikdama skiriamuosius raštus aš pakartojau prezidentės Dalios Grybauskaitės išsakytą kvietimą apsilankyti Lietuvoje.
Mes esame katalikiška valstybė, o vykdamas į katalikiškas šalis popiežius atsižvelgia ne tik į oficialų tų šalių vadovų, bet ir į Bažnyčios kvietimą.
Iki šiol Lietuvos katalikų bažnyčia Benediktą XVI yra kvietusi paminėti dviejų progų, tačiau tų progų datos buvo labai konkrečios.
Šį rudenį popiežius buvo kviečiamas į žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus iškilmes.
Ta data, kai Lietuvos vyskupai kvietė atvykti Benediktą XVI, yra kita diena po jo sugrįžimo iš Brazilijos. Tai visiškai neįgyvendinama.
Kita vertus, daug kas priklauso nuo popiežiaus sveikatos, nuo jėgų, kurios su metais silpsta.
– Kokia kita palanki data galėtų būti tinkama vizitui į Lietuvą?
– Popiežiaus vizitas – tai sudėtinga įvairių aplinkybių ir veiksnių pynė.
Bet, manau, popiežiaus vizito tikrai galime tikėtis.
Dažni ir tokie atvejai, kai Bažnyčios vadovas lankosi ne vienoje, o keliose gretimose šalyse, būtent taip buvo suplanuotas Jono Pauliaus II vizitas.
Jis daug laiko praleido Lietuvoje, užsuko ir į Latviją bei Estiją.
Kaip tik Latvija ketina organizuoti Pasaulinę jaunimo dieną.
Šįmet Pasaulinė jaunimo diena paankstinta, kad nesutaptų su pasaulio futbolo čempionatu, kuris vyks Brazilijoje.
Ar kita Pasaulinė jaunimo diena vyks po trejų ar po ketverių metų, sunku numatyti.
Galime tik spėlioti: jeigu popiežius nuspręstų vykti į Rygą, galbūt jis apsilankytų ir Vilniuje. Juk atstumas tarp dviejų sostinių nedidelis.
– Taigi šįmet Benedikto XVI tikrai nebesulauksime, nes visi apaštaliniai vizitai jau yra suplanuoti?
– Manyčiau, kad taip. Pastebima tendencija šiek tiek mažinti popiežiaus kelionių krūvį.
Neverta tuo stebėtis, juk kiekvieno žmogaus fizinės jėgos susijusios su amžiumi.
Santykiai – kryžkelėje
– Jūsų vadovaujama ambasada – viena mažiausių tarp Lietuvos diplomatinių atstovybių, be to, ji nevykdo konsulinės veiklos, kuri domina užsienyje atsidūrusius piliečius. Kaip apibūdintumėte jos svarbą?
– Kiekviena valstybė savitai palaiko santykius su Šventuoju Sostu. Tokioms šalims kaip JAV, Jungtinė Karalystė, Skandinavijos šalys, Lenkija santykiai su Vatikanu yra aktyvios užsienio politikos dalis.
Konfliktų prevencijos srityje itin svarbus yra Artimųjų Rytų klausimas. Čia Šventasis Sostas aktyviai dalyvauja atkuriant taikos procesus.
Pavyzdžiui, Sirijoje popiežiaus nuncijus yra paskutinis diplomatas, likęs Damaske.
Grįždama prie jūsų klausimo, sakyčiau, kad dabar esame pasiekę pereinamajį laikotarpį.
Per pirmuosius 20 atkurtos valstybės gyvavimo metų mums reikėjo parengti ir pasirašyti nemažai dvišalių sutarčių, kuriomis aptarta Bažnyčios padėtis valstybėje.
2012 metais buvo pasirašyta paskutinė tokia sutartis – dėl akademinių laipsnių pripažinimo, daugiau sutarčių negalėtume nė sugalvoti. Tad sutarčių kelias yra užbaigtas.
– Kokia galėtų būti naujoji Lietuvos santykių su Vatikanu vizija?
– Naujajai Lietuvos Vyriausybei, Užsienio reikalų ministerijai svarbu apsispręsti, kokiu keliu toliau eiti – reprezentacijos ar aktyvių dvišalių santykių. Yra valstybių, kurios pasinaudojo Vatikanu kaip labai matoma ir patogia vieta šalies įvaizdžiui formuoti.
Bet tai yra brangu, reikia daug lėšų, nes reprezentacija Romoje kainuoja daug pinigų.
Tarkime, Azerbaidžanas pasirinko Vatikaną parodai surengti. Paroda, spėjama, kainavo maždaug du milijonus eurų. Lietuva sau to negalės leisti.
Kita vertus, politinės reprezentacijos funkcija vis tiek yra labai svarbi.
– Bet juk Vatikanas – labai maža valstybė.
– Teritorijos ir ploto prasme – tai iš tiesų maža valstybė. Bet nepamirškime, kad Vatikanas yra labai matomas, kad turi daugiau kaip milijardą katalikų.
– Lietuva ir Vatikanas diplomatinius santykius užmezgė tarpukariu. Romoje rezidavo ištisa plejada talentingų diplomatų. Kuri iš šių asmenybių jums labiausiai imponuoja?
– Turėjau galimybę bendrauti su K. Lozoraičiu.
Tai buvo išskirtinė asmenybė. Jis savo ruožtu nepaprastai gerbė Stasį Girdvainį, kuris ambasadoriumi buvo paskirtas 1939 metais.
Stasys Lozoraitis jaunesnysis buvo jo sekretorius, o Kazys – padėjėjas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ambasadoriumi prie Šventojo Sosto tapo K. Lozoraitis.
Daug prasmingų dalykų nuveikė ir ambasadorius Algirdas Saudargas, nors man artimiausias – K. Lozoraičio, diplomato, idealas. Jis sugebėjo atidžiai ir neįkyriai, elegantiškai atstovauti Lietuvai.
Jis žavėjo kaip asmuo. Vatikanas – tam tikra prasme monarchinė valstybė, todėl čia labai svarbu asmeninis bendravimas, žmogiškasis ryšys.
Pirmoji Lietuvos ambasadorė moteris Vatikane
Intelektualė 58 metų Irena Vaišvilaitė – pirmoji Lietuvos diplomatijos istorijoje moteris, kuri atstovauja mūsų šaliai Vatikane.
Maskvos M. V. Lomonosovo universitete ji baigė aukštuosius meno istorijos mokslus, 1984 metais jai suteiktas daktaro laipsnis. 1998 metais I. Vaišvilaitė studijavo Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje ir baigusi jį įgijo bažnyčios istorijos daktaro laipsnį.
1991–1998 metais dirbo Romoje, Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijoje, 2001–2004 metais – Laisvosios Europos radijo redaktore Prahoje. Dėstė Lietuvos dailės akademijoje, Vilniaus universitete.
Nuo 2008 iki 2012 metų Vilniaus humanitarinio universiteto prorektorė, 2003–2007 metais ėjo prezidento Valdo Adamkaus vyriausiosios patarėjos pareigas.
2012 metais I. Vaišvilaitė paskirta Lietuvos Respublikos nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore prie Šventojo Sosto.
