Vykdamas Kalėdoms namo į Kanadą telekomunikacijų bendrovės vadovas 47 metų Christopheris Robbinsas Vilniuje dovanų artimiesiems nepirko.
Verslininkas nufilmavo Vilniaus vaizdų ir savo tėvus pakvietė į virtualią ekskursiją sostinės gatvėmis. Skristi į Lietuvą ir pažiūrėti, kur dirba sūnus, jiems per didelis atstumas.
– Vilniuje dirbate ir gyvenate pustrečių metų.
Ar užteko laiko, kad pasijustumėte tikru vilniečiu? – „Sostinė” paklausė iš Kanados kilusio verslininko.
– Savas jaučiuosi tose vietose, kur būnu dažniausiai – savo bendrovėje ir viešbutyje. Automobiliu Vilniaus gatvėmis važinėju retai. Ne todėl, kad Vilniuje prastos vairavimo sąlygos, bet nekenčiu vairavimo mieste.
Dar viena mano lankoma vieta – pramogų centre „Forum Palace” esantis sporto klubas. Gerai žinau šias vietas ir jose dirbančius žmones. Kitose Vilniaus vietose lankausi retai.
– Keliatės labai anksti, ką veikiate?
– Mano diena prasideda apie 4 valandą 30 minučių, net savaitgaliais. Taip įpratęs mano organizmas. Patikrinu elektroninį paštą ir įrašus socialiniame tinkle „Facebook”, nes turiu draugų visame pasaulyje.
Nuo 5 iki 6 valandos kas rytą mokausi lietuvių kalbos. Dieną tam būtų sunku rasti laiko.
6 valandą ryto važiuoju į sporto klubą. Taigi darbo dieną pradedu jau šiek tiek pavargęs.
– Radote taip anksti atsikelti galintį mokytoją?
– Mokausi savarankiškai. Mokytojos paslaugomis naudojausi pirmuosius devynis mėnesius, jai turėdavau daug klausimų.
Dabar, jei kas nors neaišku, paklausiu savo bendradarbių arba parašau mokytojai elektroninį laišką. Su mokytoja susitinkame kartą per savaitę, o kitomis dienomis mokausi skaitydamas ir klausydamas kitų.
Klausydamas, kaip kolegos kalba telefonu, suprantu jų sakomus žodžius, bet sunku juos sulipdyti į bendrą sakinį.
– Po Vilnių dairotės tuo metu, kai dauguma vilniečių dar miega.
Ar patinka rytinis miestas?
– Mėgstu fotografuoti, o ankstus rytas tam pats geriausias metas. Ryte miestas nuostabus. Mane žavi Vilniaus architektūra, todėl galima užfiksuoti nuostabių vaizdų.
Šis miestas man primena Prahą, kurioje gyvenau šešerius metus. Tačiau Vilnius – labiau asmeniškas. Praha – nuostabus, bet labai didelis miestas, todėl žmonės išnyksta bendroje minioje.
Vilniuje turiu galimybę daugiau bendrauti su žmonėmis. Čia jie nuostabūs. Kavinėse padavėjai ir barmenai su manimi kalba lietuviškai, man taip padeda mokytis.
– Dirbti į Vilnių atvykote iš Prahos. Ar pajutote didelį skirtumą tarp šių miestų?
– Praha – nuostabus miestas, jame turiu daug draugų. Jis visą laiką kuo nors stebina. Esu įpratęs dirbti dideliuose miestuose, todėl atrodė, kad Vilniuje bus šiek tiek nuobodu, bet gyventojai pasirodė labai draugiški.
Tikrai keistai pasijutau, kai atvykęs į Vilnių bandžiau ieškoti lankytinų vietų. Be abejo, interneto paieškoje parašiau anglų kalba ir nieko neradau. Tuomet tą pat padariau lietuviškai ir radau daug įdomių vietų.
– Kas jums Vilniuje nepatinka?
– Vilnius turi vienintelį trūkumą – čia nėra kur slidinėti, o tai daryti aš labai mėgstu. Žinau, kad slidinėjimo trasos yra Druskininkuose, bet ten niekada nesu buvęs. Jei noriu paslidinėti, turiu skristi į kitą šalį.
Man nepatinka vairuoti mieste, bet mėgstu tolimas išvykas. Tuomet galima vairuoti 3–5 valandas, aplankyti įdomias vietas.
Lietuva tam per maža, reikėtų išvažiuoti į Lenkiją. Kartais dienai nuvažiuoju į Klaipėdą.
Esu lankęsis gal 12 Lietuvos miestų, bet norėčiau aplankyti daugiau. Tai bus užduotis šiems metams. Manau, kad kai kuriuose jų teks apsilankyti darbo reikalais.
– Ar jaučiate didelį skirtumą tarp Vilniaus ir mažesnių miestų?
– Taip, didžiulį. Bet šis skirtumas juntamas ir Kanadoje, ir kitose šalyse. Skiriasi ir architektūra, ir žmonių elgesys. Dirbdamas Vilniuje sutikau tik keletą žmonių, kurie čia gyvena nuo vaikystės.
Visi kiti suvažiavo iš įvairių regionų, todėl sunku apibūdinti, koks yra tipiškas vilnietis. Šis skirtingų regionų ir tradicijų mišinys labai žavus.
– Ką, jūsų nuomone, Vilniuje reikėtų keisti?
– Nebent supaprastinti lietuvių kalbą. Daugiau nieko. Čia nėra tokių dalykų, kurių man reikėtų ir negalėčiau surasti. Man čia nieko netrūksta, yra daug puikių kavinių ir restoranų.
Gal šiek tiek permainų reikėtų eismo srityje. Jis sureguliuotas kiek keistai, bet nepasakyčiau, kad blogai. Važinėti po miestą tikrai paprasta.
– Kaip leidžiate laisvalaikį?
– Mėgstu ruošti maistą, bet paprastai neturiu tam laiko. Kasdien lankausi sporto klube, nes tai man padeda atsibusti. Ilgaisiais savaitgaliais išvažiuoju slidinėti.
Man patinka iššūkiai, todėl prieš kelerius metus dalyvavau multisporto varžybose, kurios susideda iš 8–9 rungčių. Nesu didelis bėgimo entuziastas, bet rengdamasis šioms varžyboms daug bėgioju.
Patogiausia bėgioti palei Nerį einančiu taku. Tai galiu daryti po kelias valandas.
Savaitgaliais kartais randu laiko pasivaikščioti Gedimino prospektu, užsukti į parduotuves. Tik iki šiol man keista, kad vilniečiai apsiperka ne miesto centre esančiose parduotuvėse, o prekybos centruose.
Todėl Vilniuje nėra vadinamosios parduotuvių gatvės, kurias turi visi didesni miestai.
Man labiau patinka miesto centre esančios parduotuvės – jos gražios, malonus aptarnavimas ir niekada nėra spūsčių. Pernai susipažinau su keliais verslininkais, atidariusiais savo kavines bei parduotuves centre, ir pastebėjau, kad jiems neblogai sekasi.
– Kokių dovanų savo artimiesiems vežėte per šventes vykdamas į Kanadą?
– Jokių dovanų nepirkau. Tiesiog prieš kelis mėnesius įsigijau vaizdo kamerą ir savaitgaliais filmavau Vilnių.
Mano tėvai mažai keliauja ir Vilniuje nėra buvę. Todėl jiems parodžiau tai, apie ką iki šiol pasakojau.
