Jie į kazino atneša ne tik savo pinigus, tačiau ir savo šeimų, giminių pajamas. Skolinasi iš bankų, ir tada visus pinigus nuneša į kazino.
Tačiau už visų skaičių visų pirma slypi asmeninės žmonių dramos. Jie pralošia ne tik namus, verslą, įklimpsta į skolas. Įnikę į lošimus žmonės pralošia dar daugiau – savo gyvenimus, savigarbą, sąžinę, artimus žmones. Šių eilučių autorei klausantis lošėjų istorijų tiesiog šiurpo oda.
Pasikeičia net žmogaus žvilgsnis
Viename iš Lietuvos didmiesčių gyvenančio Viktoro istorija – išskirtinė. Kovojantis su priklausomybe nuo lošimų 35 metų vyras nemažai metų pats dirbo kazino.
„Dirbti krupje pradėjau dar tada, kai buvo nelegalūs kazino. Vėliau, azartinius lošimus legalizavus, dirbau jau legaliuose lošimo namuose“, - pasakojo Viktoras.
Vyras savo akimis matė visą lošimo namų virtuvę, stebėjo prasilošiančius žmones. Viktoras regėdavo, kaip klientai keičiasi – pirmą kartą atėjęs į lošimo namus žmogus ir įklimpęs į lošimus, per trumpą laiką tapdavo tarsi kitu žmogumi.
„Aš net neakcentuoju pralošiamų sumų. Keisdavosi pats žmogus – jis, atrodo, sunykdavo, apsiblausdavo jo žvilgsnis, jis sulysdavo. Priklausomybė nuo lošimų žmogų keičia net ir fiziškai“, - pasakojo Viktoras.
Dirbdamas kazino ir stebėdamas klientus Viktoras pastebėjo, kad iš dešimties žmonių, užsukusių į lošimo namus pirmą kartą, devyni lankosi ir toliau.
Melo ir apgaulės mokykla
Kas nutiko, kad šį pragarą iš šalies stebėjęs Viktoras pats ėmė lošti? Atsakyti į šį klausimą sunku ir jam pačiam.
„Matydamas kitus pats pradėjau galvoti, kad aš būsiu gudresnis už juos visus, kad sugebėsiu kontroliuoti lošimą, kad laimėsiu“, - prisiminė Viktoras.
Pradėjęs lošti Viktoras sau sakė, kad niekada nesiskolins pinigų ir nesielgs taip, kaip elgėsi kiti. Jis pats matė situacijas, kurių žadėjo sau nekartoti.
„Bet visa tai, ką mačiau dirbdamas kazino, tebuvo mokykla, kaip degraduoti. Praloši viską – sąžinę, gėdą. Niekas nebeegzistuoja. Kai peržengi nematomą slenkstį, viską pamiršti. Lieka tik vienintelis tikslas – lošti. Lošiančiajam visų pirmą reikia proceso – kuo ilgiau išsilaikyti ir dalyvauti žaidime“, - kalbėjo pašnekovas.
Lošimo namai yra ne tik degradavimo mokykla. Tai – geriausias melo ir apgaulės universitetas. Viktorui teko matyti, kaip žmonės meluoja savo artimiesiems, kaip išeina kalbėti už durų ir nesako, kur jie iš tiesų yra. Pasitaikė atvejų, kada artimieji savų žmonių patys ateidavo ieškoti į kazino.
Buvo visko: ir dramų, ir pykčių, ir ašarų.
„Lošdamas tu išmoksti tobulai meluoti ir apgaudinėti. Todėl kurį laiką bemaž visiems lošėjams pavyksta slėpti savo bėdą. Pastebėjau ir dar vieną dalyką. Kada tu praloši didelę sumą pinigų ir išeini iš kazino, tavo veide dažniausiai būna ironiška šypsena.
Bandai sukurti įspūdį, kad tai tau nerūpi, kad pralošta suma – menkniekis. Bandai sumenkinti tą tragediją, kuri vyksta. Nors viduje viskas verda“, - pasakojo pašnekovas.
Stengiasi nežiūrėti į vitrinas
Panašių istorijų, kaip kazino sugriauna gyvenimus, galėtų papasakoti ne vienas lošėjas. Nemažai šių žmonių vienija šalyje veikiančios anoniminių lošėjų grupės.
Analogišku metodu kaip ir anoniminiai alkoholikai bendraujantys ir naują gyvenimą pradedantys lošėjai visada nori likti anonimais. Tačiau savo istorijas jie sutinka pasakoti dėl kelių priežasčių.
Visų pirma – tie, kurie negali atsispirti lošimams, turi žinoti, kad pagalba yra ir keliai išbristi iš šios pelkės – taip pat.
Be to, lošėjo aplinkoje esantys žmonės taip pat turi žinoti tam tikras taisykles, ko negalima daryti, norint padėti į lošimus įklimpusiam žmogui.
Su vilniečiu lrytas.lt Arūnu susitiko vienoje Kauno kavinių. Jis – vienas iš anoniminių lošėjų grupės narių. Į kazino vyras kojos nekelia jau kelerius metus. Tačiau net ir dabar, praeidamas pro lošimo namus, vilnietis stengiasi nespoksoti į spalvingas lošimo namų vitrinas.
„Kiek per savo gyvenimą pralošiau? Nežinau. Sumų tiek aš, tiek kiti lošėjai stengiamės neskaičiuoti. Tačiau už tą, ką pralošiau, būčiau tikrai galėjęs pasistatyti namą“, - šyptelėjo Artūras.
Visas laikas – lošimo namuose
Pagalbos Artūras ėmė ieškoti tada, kai lošimas jam pradėjo nebeteikti malonumo. Vyras įsitikinęs – suvokimas, kad reikia liautis atėjo ne tada, kai to prašė tėvai ar artimieji, tačiau tada, kai jis nuėjo savo kelią. Tą, kuris jam ir buvo skirtas.
Kaip narkomanui ar alkoholikui, norinčiam atsikratyti savų įpročių, reikia pasiekti dugną ar išgerti savo statinę alkoholio, taip ir lošėjui reikia pralošti tiek, kad ne kas kitas, o jis pats sau pasakytų „Stop“.
„Daug meldžiausi, buvau net pas egzorcistą. Manau, man padėjo malda. Netrukus atradau anoniminius lošėjus, ėmiau lankytis jų susirinkimuose. Ir vieną rudenį jau pamačiau tai, ko nematydavau anksčiau – pastebėjau krentančius medžių lapus, pamačiau, kad šviečia saulė. Kol lošiau, pašalinis pasaulis man tarsi neegzistavo“, - sakė Artūras.
Priklausomybę turintis lošėjas savo laisvą laiką skirsto į du etapus. Pirmasis – visas laisvas laikas, kol yra pinigų, praleidžiamas kazino. Kada pinigų nebėra, laisvalaikis skiriamas jų paieškoms.
Net graži kaimynė neįdomi
Ilgiausiai Artūras nepakildamas nuo žaidimų stalo kazino yra praleidęs dvi paras. Tokių, kaip jis, lošimų namuose yra ne vienas ir ne du.
Jei žmogus pirmą kartą atėjo į kazino, ir jam pasisekė laimėti, labai didelė tikimybė, kad jis ir vėl sugrįš. Palengva kazino įtraukia taip, kad nematai nei aplinkinio pasaulio, nei tave supančių žmonių.
„Jei prie tavęs kazino atsisėda graži moteris, ji tau nepasirodo nė truputėlio įdomi. Visas dėmesys yra skiriamas žaidimui. Ten esantys žmonės pavirsta vampyrais ir zombiais“, - šyptelėjo buvęs lošėjas.
Pasak Artūro, neteisinga nuomonė, jog didžiausius pavojus linkusiems į priklausomybę žmonėms kelia didieji kazino.
„Patys pavojingiausi yra nedideli lošimo salonai, įvairūs totalizatoriai. Paprastai pradžia būna būtent ten“, - sakė Artūras.
Tarsi nekalti lošimai buvo ir Artūro nuopuolio pradžia. Vaikystėje iš tėvų vogęs pinigus jis su draugais lošdavo rūsiuose, po to, legalizavus lošimus, stačia galva nėrė į ruletę ir kortų žaidimus.
„Pinigų turėjau. Mano verslas būdavo paprastas – pigiau pirkdavau, brangiau parduodavau. Tada, nuėjęs į kazino, viską pralošdavau“, - pasakojo pašnekovas.
Nors išėjus iš kazino vyrui būdavo gaila praloštų pinigų, tačiau kitą vakarą jis ir vėl atverdavo lošimo namų duris.
Nereikia grąžinti lošėjo skolų
Kaunietis Jonas į lošimo namus kojos nekelia taip pat jau kelerius metus. Tiesa, tuomet, kai jis nusprendė nebelošti, pasiskolinti pinigų ir grąžinti skolas, šis jo sumanymas vos nenuėjo šuniui ant uodegos.
„Tada artimiesiems pasakiau, kad važiuoju pasiskolinti pinigų, grąžinsiu skolas ir grįšiu. Įdomiausia, kad aš iš tiesų maniau tai darąs. Tačiau vos tik savo rankose laikiau pinigus, iš karto pasukau į kazino. Laimei, jog nesulaukę manęs namuose artimieji patys atvažiavo į kazino – jie nujautė, kad taip gali būti. Mane iš ten ištraukė. Pinigų dar buvau nespėjęs pralošti“, - prisiminė Jonas.
Simpatiškas vyras, kovojantis su savo priklausomybe, tikina – jei artimieji už prasilošusį žmogų ima atidavinėti skolas, tai yra blogiausia, ką jie gali padaryti. Artimieji, grąžindami lošėjo skolas, užkerta kelią lošėjui suvokti, kad jis turi problemų su lošimais – skolos grąžintos, problemos lyg ir nebėra, tačiau nepriimtas svarbiausias sprendimas dėti visas pastangas, kad daugiau nebelošti.
Skęstantis žmogus turi pats prisiimti atsakomybę už lošimo sukeltas pasekmes, taip pat ir su pinigais – pats lošėjas turi grąžinti skolas, tuo tarpu artimieji pirmiausia gali padėti lošėjui kreiptis pagalbos. O skolas lošėjas galės pradėti grąžinti tik tuomet, kai nustos lošti.
Atsakymo, kodėl žmonės lošia, Jonas sako nežinąs. Juk negali atsakyti, kodėl žmogus geria, ar kodėl vartoja narkotikus. Yra tokios ligos. Vieni žmonės jomis suserga, kiti – ne.
Tačiau kur kas sudėtingiau tuomet, kai į lošimus įsitraukia dar kone vaikai.
Grasina susidoroti su tėvais
Psichologė Gitana, dirbanti viename iš didmiesčių, sako, jog klausantis išpažinčių jai šiurpsta oda.
„Aš labai norėčiau, kad tai, ką girdžiu, būtų jaunų žmonių fantazijos. Deja, taip nėra“, - sakė psichologė.
Kai į Gitanos kabinetą neseniai įžengė aštuoniolikos metų jaunuolis, specialistė net nesitikėjo, kokios problemos kamuoja pacientą.
„Jį palydėjo tėvai. Žmonės pasakojo, kad sūnų kamuoja nerimas. Vaikinas pradėjo lankytis konsultacijoje. Netrukus sužinojau, kad nerimo priežastis – skolos, susidariusios žaidžiant azartinius žaidimus“, - sakė pašnekovė.
Išgirdusi paciento istoriją psichologė sakė negalėjusi tuo patikėti. Pirmą kartą vaikinas lošimo namuose apsilankė savo aštuonioliktojo gimtadienio proga. Tai buvo vienas iš daugelio Lietuvoje veikiančių automatų salonų.
„Vaikinas laimėjo. Jį apėmė azartas, ir, žinoma, netrukus jis pralošė viską, ką turėjo. Tada prie jo priėjo kažkoks vyras ir pasiūlė paskolinti pinigų. Vaikinas pasakė, kad šiandien – jo gimtadienis. Istorija baigėsi tuo, kad jis prisiskolino tiek pinigų, kad jų dabar negali grąžinti“, - pasakojo psichologė.
Dabartinės Gitanos paciento skolos siekia keliolika tūkstančių litų. Po kelių savaičių vaikinui pinigų skolinę vyrai atvažiavo pas jį į namus.
„Buvo visko, ir grasinimų, jis buvo sumuštas. Tada vaikinas vėl skolinosi pinigų ir eidavo į lošimų namus – jis tiesiog nematė kito kelio, kaip galėtų skolas atiduoti. Tik šis kelias jį vedė į dar didesnę bėdą – skolos augo. Tie žmonės, kuriems vaikinas skolingas, ėmė grasinti, kad susidoros su jo šeimos nariais. Kuo ši istorija baigsis – aš nežinau, ir bijau apie tai galvoti.
Kiekvienas mūsų žmogus turi savą Achilo kulną, o tie žmonės, kurie pinigus skolina, žino jautriausias vietas ir kerta būtent per jas – grasindami susidoroti su tėvais, su kitais artimaisiais“, - kalbėjo psichologė.
Įstatymas guli nejudinamas
Ligitas Kernagis, buvęs Seimo antikorupcijos komisijos pirmininkas teigė, kad Seimui yra pateikti du įstatymo pataisų projektai dėl azartinių lošimų. Jei bus priimtas pirmasis, jis taps tvirtesniu ramsčiu tiems, kurie nori šios priklausomybės atsikratyti.
Tuo tarpu antrasis, atsiradęs jau po pirmojo, greičiausiai yra „stumiamas“ tam tikrų verslo grupuočių. Jo esmė – kad kai kuriuos lošimo automatus būtų galima statyti bet kur.
Seimo antikorupcijos komisiją pasiekė abu šie projektai. Tačiau kol kas įstatymas lieka nepajudinamas kaip uola.
