Lietuva į neoficialų vadinamąjį „Sniego susitikimą” jau šeštą kartą sugebėjo pasikviesti visą būrį tarptautinės saugumo politikos strategų ir ekspertų. Dalyvavo net kelių valstybių užsienio reikalų ministrai, pasaulyje garsių pavardžių netrūko ir tarp nevyriausybinio sektoriaus ekspertų.
Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius nepraleido progos pabrėžti, kad tokios neoficialios diskusijos labai naudingos būtent mūsų šaliai. Lietuvos užsienio politikos profesionalai ir ekspertai pasisemia naujų įžvalgų, idėjų, kartu jie turi puikią progą tarptautinei auditorijai pateikti savo politikos viziją.
Ministras neabejotinai teisus. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau susidaro įspūdis, kad panašūs neoficialūs susitikimai būtų naudingesni be svečių iš užsienio.
Diskutuoti tikrai yra apie ką – vien dėl to, kad šalies užsienio politika dažnai atrodo chaotiška, vienadienė ar net nulemta vieno ar kito asmens įsitikinimų, netgi emocijų.
Ar mes, pavyzdžiui, patys žinome, kokie Lietuvos interesai lemia vienokią ar kitokią mūsų šalies poziciją kad ir šįkart „Sniego susitikime” svarstytomis temomis – dėl Baltarusijos, Ukrainos ar Eurazijos sąjungos.
Štai Latvijos tarptautinių santykių instituto direktorius A. Sprūdis vienoje diskusijų prisiminė aktyvius savo šalies visuomenės ginčus dėl Europos Sąjungos sankcijų Baltarusijai.
Šis klausimas nė kiek ne mažiau aktualus ir Lietuvai, tačiau bent kiek aktyvesnę visuomenės reakciją prisiminti būtų sunku. Maža to, rimtesnių diskusijų tuomet nebuvo net tarp užsienio politikos formuotojų.
Ką ten diskusijos – galima prisiminti, jog tuomet oficiali Lietuvos pozicija iš esmės buvo neužimti jokios pozicijos. Esą kaip Europos Sąjunga nuspręs, taip ir bus – mums svarbiausia kalbėti vienu balsu su Briuseliu.
O štai latvis A. Sprūdis teigia, jog svarstant sankcijų Minskui klausimą buvo svarbu įsisąmoninti net tokius dalykus kaip glaudžių verslo santykių su tokiomis šalimis kaip Baltarusija pasekmės visuomenei. Nes kartu su iš kaimynų tekančiu pelnu įsitvirtina ir civilizuotai rinkos ekonomikai ne itin tinkantys verslo modeliai.
Lietuvoje taip pat yra ne viena santykių su Baltarusija problema, kuri dažnai nutylima ar bent visapusiškai nediskutuojama. Ir ne vien ideologinė, bet ir ūkinė.
Pavyzdžiui, nuolat džiaugiamasi vis didėjančia baltarusiškų prekių krova Klaipėdos uoste arba gąsdinama, kokią žalą patirs uostas, geležinkeliai ir apskritai Lietuva, jei diktatorius A. Lukašenka rimtai supyks ant mūsų šalies ir nutars ją ekonomiškai nubausti.
Žinoma, diskutuojant apie santykius su Baltarusija būtina atsižvelgti ir į tokius veiksnius. Bet kodėl garsiai nekalbama, kad rekordinė baltarusiškų prekių krova – ne tik šiandienis pelnas, bet ir labai rimta ateities rizika?
Kas, tarkime, atsitiktų, jeigu Kremlius pagaliau įgyvendintų savo net viešai neslepiamas ambicijas visus baltarusiškų krovinių srautus pasukti iš Baltijos šalių į Rusijos uostus? Maskva tam svertų tikrai gali rasti. Tad ar nėra būtina jau dabar dėti visas pastangas, kad krovinių srautai būtų gerokai diversifikuoti?
Tokių ir panašių klausimų užtektų ne vienam vidiniam Lietuvos „Sniego susitikimui”. Ir ne vien dėl Baltarusijos.
Pavyzdžiui, kokius kursime santykius su Lenkija ir kokie interesai tai lemia?
Klausimas itin aktualus ypač dabar, kai naujoji Vyriausybė lyg ir deklaruoja bendradarbiavimo su Varšuva gaivinimo idėjas, bet prezidentė D. Grybauskaitė tai ir toliau vertina šaltai.
Šalies vadovė, kiek galima spręsti iš viešų pranešimų, šaltai įvertino net „Sniego susitikime” dalyvavusio ir savo pačios priimto garsaus lenkų politiko B. Klicho pasiūlytą bendradarbiavimo idėją.
Lenkijos senato narys ir buvęs gynybos ministras ragino, kad Baltijos šalys karinę įrangą pirktų kartu su Lenkija ir taip plėtotų regioninį bendradarbiavimą.
Konkrečius tokio siūlymo aspektus, žinoma, reikėtų atidžiai svarstyti ir net skaičiuoti, bet ar tikrai pati idėja neatitinka Lietuvos interesų? Ar tikrai negalėtume pritarti B. Klichui, teigiančiam, jog Lenkijos ir Lietuvos saugumas yra tarpusavyje susijęs, o strateginiai interesai sutampa?
Gal bent kiek daugiau aiškumo dėl santykių su Rusija? Ko tiksliai siekiame juos plėtodami ir kokie nacionaliniai interesai tai lemia? Galų gale ar įmanoma savo tikslų pasiekti plėtojant dvišalius santykius su šia kaimyne, ar tik per Europos Sąjungą? O gal tik kartu su Baltijos šalimis?
Taigi klausimų daugybė. Ir tarptautinėje arenoje stiprinti savo autoritetą tiek per „Sniego susitikimus”, tiek per oficialius renginius, atrodo, mes galėsime tik tuomet, kai rasime ar bent jau pabandysime rasti atsakymus sau patiems.
Nekalbant jau apie tai, jog ir Lietuvos užsienio politika tuomet taptų nuoseklesnė ir efektyvesnė.
Sniego susitikimasNATO (Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija)Eurazijos sąjunga
Rodyti daugiau žymių
