Šio komentaro rašymo metu straipsnis internetinėje dienraščio versijoje buvo pirmoje vietoje pagal skaitytojų, besidalijančių šia naujiena elektroniniu paštu, skaičių. Tai, manau, pradžiugino bet kurį lietuvį, suvokiantį, kokią įtaką šalių įvaizdžio formavimui turi tokios publikacijos.
Tačiau tuo pat metu tai puiki proga atkreipti dėmesį į dešimtmečius Lietuvą kamuojančią įvaizdžio problemą. Tai, beje, ne kažkokia natūraliai dėl lietuvių trečiarūšiškumo ar neveiklumo atsiradusi problema: ne, tai bėda, sukurta apipelijusių vietinių valdžios biurokratų ir sovietiniais laikais aukštuosius anglų kalbos mokslus baigusių „specialistų“.
Kalbu apie už mokesčių mokėtojų pinigus leidžiamus šalį užsieniečiams pristatančius leidinius: lankstinukus, plakatus, knygas... Daugelis jų parašyti pasibaisėtina anglų kalbos atmaina, kurios žinomiausias pavyzdys – filmo „Boratas“ herojus.
Užuot pritraukusios lankytojus, tokios publikacijos daro priešingą poveikį pateikdamos Lietuvą kaip kraštą, kuriame joks anglų kalbą mokantis užsienietis nėra gyvenime įkėlęs kojos, nes jeigu būtų, elementari logika teigia, kad lietuviai būtų jį pasamdę perrašyti šituos beraščių kliedesius. Prie šio problemos aspekto, beje, grįšime vėliau.
Tokio boratizmo pavyzdžių yra daug ir norint juos išanalizuoti prireiktų mokslinio traktato. Šįkart apsistokime ties vienu – 24 puslapių dokumentu „Lithuania: A place worth visiting!“ („Lietuva: vieta, kurią vertą aplankyti!“).
Jis paskelbtas Lietuvos Vyriausybės internetiniame puslapyje, taigi už jo kokybę atsako ir jį rekomenduoja pati Lietuvos valdžia. Net nepradėjus gilintis į leidinio turinį, iš karto į akis krenta „nukąstas“ internetinio puslapio adresas, į kurį siūloma eiti pasiskaityti plačiau apie turizmą Lietuvoje: https://www.Lithuania.travel.
Šis adresas plačiai išreklamuotas visame dokumente. Jį įvedus į naršyklės adreso lauką, patenkama į puslapį, kurį bet kuri moderni naršyklė iš karto užblokuoja kaip plačiai žinomą kenkėjišką svetainę. Su visais tokio tipo pranešimais būdingais atributais: raudonu fonu ir mirksinčiais pasiūlymais kuo greičiau iš čia dingti. Niekas nepasikeičia ir adreso pabaigoje pamėginus prikabinti .lt. Puiki reklama, ką ir besakyti...
Kalbant apie turinį… Užuot kabinėjusis prie kiekvieno sakinio, pasakysiu štai ką: bėda yra ne gramatika ir ne sintaksė; bėda yra perspektyva, iš kurios rašoma, tonas, kuriuo rašoma, visiškas nesuvokimas, kas yra šio kūrinio auditorija ir pykinantys tiesioginiai vertiniai iš lietuvių kalbos, susipynę su pradinuko logikos klaidomis.
Stulbina šio veikalo autorių naivumas ir elementariausių rinkodaros taisyklių neišmanymas. („Rašyk apie tai, kas įdomu tavo auditorijai, o ne tau pačiam; dovanok dovaną, kurios nori jos gavėjas, o ne kurios norėtum tu pats“...).
Nė kiek ne mažiau stebina ir jų kietakaktiškas įsitikinimas, kad teorinės anglų kalbos žinios, įgytos mokantis iš sovietinių vadovėlių bei užsieniečiams skirtų sausų britų kalbos pratimų knygelių padaro juos gyvo, šiuolaikinio, reklaminio diskurso žinovais.
Skaitydama šį veikalą tarsi girdžiu jo autorės balsą. Jis skamba maždaug taip lyg koks piktasis burtininkas būtų sukryžminęs Boratą, Borisą Grebenščikovą ir tipišką Lietuvos universitetų anglų filologijos dėstytoją. Nuo susijaudinimo drebančiu egzaltuotu balsu šis monstras deklamuoja apie „lietuvių paukščių dainuojamas dainas“, ragina „pajusti žalią gamtą“, „valiūkiškai pažaisti sniege“ ir t. t.
Lietuva šios būtybės įsitikinimu yra laike sustingęs vabalas gintare, o tekstą skaitanti auditorija – nelabai gabūs pradinukai, kuriuos reikia meiliai vesti už rankelės, patapšnoti per papurusią galvelę ir padainuoti lopšinę.
Atsimenate, kaip sovietinėje mokykloje mokytoja liepdavo perskaičius kūrinį, jį atpasakoti „savais žodžiais“? Teksto santrauka „savais žodžiais“ skambėtų maždaug taip: „Ateikite, brangūs žolės, gamtos ir paukščių nematę besieliai begalviai kvailiukai. Aplankykite mūsų brangią gintarais nusagstytą tėvynę, pirmą kartą gyvenime išgirskite paukščių giesmes, paragaukite, koks skanus burnoje tirpstantis sniegas (nes juk jūs niekuomet nematėte sniego; o ar žinote, kad sniegas yra ne kas kita kaip į mažyčius kristalus sušalęs ledas?).
Ar žinojote, kad Lietuvoje yra kelių ir jais galima važiuoti? Atvykote į Lietuvą vasarą? Kaip nuostabu! Vasarą Lietuvoje galima ne tik važiuoti keliu (kelias yra toks darbščių lietuvių išradimas, kuriuo galima važiuoti automobiliu su keturiais ratais), bet ir išsimaudyti ežere, o jeigu nuvyksite iki jūros, pamatysite smėlį. O ar žinote, kad smėlis yra...“
Niekas nemėgsta jaustis, kad į jį žiūrima iš aukšto. Niekas nenori skaityti tekstų, parašytų puskalbe. Jeigu tokie tekstai pasirodytų darkyta lietuvių kalba, dėl kiekvieno niekniekio cypaujantys kalbos sergėtojai būtų sukėlę visas valdžios institucijas ant kojų ir reikalavę, kad autoriai būtų viešai nuplakti vantomis ir ištrinti rūtų ekstraktu Katedros aikštėje. Tačiau kai tokio lygio kūriniai leidžiami angliškai, niekas nė kriukt. Kodėl? Todėl, kad sprendžiamąjį balsą turi biurokratai drebančiais pagurkliais arba „prarastosios kartos“ (40-mečių-50-mečių) atstovai.
Užaugę su tarybiniu kinu ir gavę anglų kalbos žinių ne iš žmonių, kuriems anglų kalba – gimtoji, bet iš dar didesnių šarlatanų nei jie patys ir vadovėlių su angliškais tekstais apie Leniną, jie neturi žalio supratimo, kaip XXI a. kalbama Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ar JAV.
Jie iki šiol šventai tiki, kad artikelis „the“ ir raidžių „th“ junginys yra tariamas „ze“. Viena tokia garbi mokytoja-ekspertė man rimtu veidu aiškino, kad yra įvairūs tarimo variantai ir nebūtinai reikia kalbėti tuo „baisiu amerikonišku akcentu“. Pamenu, ir mano mokykloje uoliai kartodavome: „Go to ze forest, pik ze mašrumz.“
Šioje situacijoje ypač liūdna dėl to, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena ne tik pakankamai jaunų, užsienyje gyvenusių lietuvių, bet ir užsieniečių, kuriems anglų kalba – gimtoji. Ne vienas ir ne du yra siūlę panašaus pobūdžio spaudinius perskaityti, suredaguoti, neretai už minimalų užmokestį ar netgi nemokamai. Visi buvo sutikti piktais žvilgsniais arba išspausta dirbtine šypsena: mums pagalbos nereikia, turime savų specialistų.
Pasakysiu štai ką, gerbiamieji. Nors JAV gyvenu dešimt metų, puikiai suvokiu, kad man tai visuomet bus antroji kalba. Išsilavinęs amerikietis visuomet nugirs akcentą, suras netiksliai pavartotą žodį ar prikibs prie rečiau vartojamos frazės. Niekuomet nedrįsčiau tvirtinti, kad anglų kalbą moku idealiai, nes idealiai ją moka tik tie, kam ji yra gimtoji arba imigrantų vaikai, kurie į anglakalbę šalį atvyko būdami labai jauni. Tačiau teko sutikti dešimtis lietuvių, kurie ketverius metus pastudijavę anglų kalbą Lietuvos universitete tvirtina, kad jie angliškai kalba ir rašo „puikiai“.
Pasitikėjimas savimi – puikus ir reikalingas. Ir vis dėlto kartais truputis kuklumo žalos nepadarys. Žinoma, jeigu norime švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus ir pamasažuoti savo ego, leiskime Borato kalba parašytas brošiūras ir toliau. Jeigu norime, kad teigiami atsiliepimai apie Lietuvą pasaulio laikraščiuose pasirodytų dažniau ir turizmas klestėtų, nepagailėkime litų žmonėms, kuriems kalba angliškai nuo gimimo ir kurie nusimano apie tarptautinę rinkodarą.
Leiskime jiems peržiūrėti ir perrašyti turizmą populiarinančią lektūrą. Keliu lietuviško alaus bokalą už tai, kad tokie tekstai daugiau niekuomet neatsidurtų viešojoje erdvėje!
