Kūnas buvo pašarvotas vienos bažnyčios rūsyje, šarvojimo salėje. Ėjome su drauge pro šalį, durys buvo atviros. Mane apėmė šiurpas ir staiga ... didžiulis pyktis. Užėjome trumpam. Norėjosi pakelti tą jauną žmogų, atmerkti jam akis ir surikti: „Ką tu padarei?“
Savižudybė, mano galva, yra didžiausias žmonijos pralaimėjimas, pats prasčiausias išradimas, bjauriausias pūlinys, koks tik gali iškilti sveikame kūne. Žmonės, kurie save pribaigia, yra labai nuskriausti, labai vieniši ir verti didelės mūsų užuojautos. Panašiai prastai yra ir tiems, kurie laiku nepastebi, kad artimieji ketina pasidaryti sau galą.
Dėl to labai norėčiau, kad kas nors parašytų knygą apie savižudybes, kaip kad Allenas Carras parašė apie rūkymą. Kad tai -tuščias reikalas, paikybė, fekalijos gabalas, įpakuotas gražiame popierėlyje. Kad kūnas po mirties tampa negražus, ima smirdėti ir irti, jį graužia kirminai.
Kad aplinkiniuose tai sėja neviltį, baimę, liūdesį, atima jėgas ir džiaugsmą. Kad nieko po mirties jau negalima pakeisti – nei atsiprašyti, nei pasakyti, ką galvoji, nei paklausti, kodėl. Kad mirtis nieko nesprendžia.
Kad siela (jei tikite šventaisiais ir krikščioniška išmintimi) patenka į visiškos nevilties, skausmo, apatijos, vienatvės, tamsos, baimės būseną. Kartą net girdėjau versiją, kad savo gyvenimą nutraukęs žmogus lieka tokios pat ar dar prastesnės būklės, nei ta, nuo kurios bėgo. Užsišoka nuo vilko ant meškos!
Žodžiu, reikia tokios knygos, kurią paskaitęs, suprastum, kokia nenaudinga, skausminga ir beprasmė yra savižudybė. Ir svarbiausia, pasikartosiu - ji nieko neišsprendžia.
Knygoje taip pat turėtų būti skyrelis laimingiesiems, kuriems neteko ilgiau nei kelias akimirkas svarstyti apie susinaikinimą – nei savo, nei kitų. Tarkime, ar žinote, kad dabar kas nors šalia jūsų galvoja, kaip nutraukti sau gyvybę?
Jaunimo linija per dieną sulaukia 5 skambučių ir 2 laiškų, kuriais jaunuoliai užsimena apie mintis ar ketinimus nusižudyti. Turint galvoje, kad iš 6 milijonų skambučių pagalbos linijos per metus atsiliepė į 5 proc. jų (300 tūkst. skambučių), norinčių pasikalbėti apie tai gali būti ir daugiau.
Neskubėkite taip pasitikėti savo pastabumu, net jei visi aplink jus laimingi ir atrodo, kad jums artimiausiu metu negresia dalyvauti laidotuvėse. Visi, kurių artimieji ar draugai pasirinko pribaigti save, pasakoja, kad nė nenutuokė apie jų neviltį, skausmą ir liūdnus ketinimus.
Jaunimo linijos vadovas Paulius Skruibis pasakojo atvejį, kai ilgai sielvartavęs vyras prieš savižudybę apskambino savo draugus ir pakvietė vidury dienos išgerti šampano. Logika paprasta: priėmė neva jį išvaduosiantį sprendimą, jam palengvėjo, norėjo tuo pasidžiaugti ir atsisveikinti su visais.
Ir niekas jo neperprato! Niekas nepaklausė, ką jis čia sugalvojo, kodėl taip daro. Vieni atsisakė susitikti, nes dirbo, kiti susitikę pyko, kad vyras taip kvailioja. Bet niekas neuždavė paprasčiausio klausimo: kodėl atsisveikini su manimi? Kaip išsprendei tą, šitą ir aną problemą? Ar tu galvoji apie savižudybę? Kodėl? Kas tave atvedė prie šito?
Netiesa, kad žmogų reikia palikti vieną su jo problema. Vienatvė, jausmas, kad niekas nesupranta, kad nėra su kuo pasidalinti sunkumais yra kaip degus skystis gaisro metu.
Be to, visa dabartinė besišypsanti populiarioji kultūra nepalieka vietos jokiems sunkiems jausmams. Liūdesys, baimė, neviltis, bejėgiškumas supermenui netinka. Jei turi problemų, slėpk jas giliausiame užkaboryje – tokia logika. O jei visas jautiesi viena didelė problema?
Paskutinis (svarbiausias) knygos skyrelis galėtų vadintis „Pabūkite kartu!“ arba „Mylėkite problemų turinčius žmones“. Verčiau palikti neplautus indus ir uždirbti 100 litų mažiau, bet pasikalbėti su liūdinčiu, nerimaujančiu, nelaimingu sūnumi, dukra, tėčiu, mama, draugu ar drauge. Ir nebijoti sakyti, ką matote juose - liūdesį, pyktį ar baimę. Prizas už pasiaukojimą - išsaugota žmogaus gyvybė!
Šauniai pasielgė mergina, kuri pastebėjusi prastą draugės savijautą pasikalbėjo su ja ir pasisiūlė kartu nueiti pas psichologą. Dviese daug drąsiau nei vienam! O ir psichologai realiame gyvenime daug smagesni, nei juos vaizduoja stereotipai.
Trumpai tariant, neleiskite aplink save tarpti nevilčiai, būkite detektyvai, išsiaiškinkite, kas dedasi jūsų bičiulių ir artimųjų galvose! O jei pastebėsite iš po liūdesio kyšančias minčių apie savęs naikinimą ausis, griebkite jas ir be gailesčio traukite lauk. Šitai bjaurasčiai nėra nieko baisiau, kaip dienos šviesa.
