„Dabar atvykęs į Vilnių supratau, kad vaikštau po Europos valstybės sostinę, ir pavydėjau. Jei ukrainiečiai būtų statę barikadas, gal mūsų šalis irgi būtų pasukusi kitu keliu.
Po 1991 metų sausio 13-osios jūs tapote laisva tauta, mums po Oranžinės revoliucijos ja tapti nepavyko”, – kalbėjo vėl mūsų šalies sostinę aplankęs 40 metų biologijos mokslų daktaras J. Dykijus, anuomet priesaiką Lietuvai davusių ukrainiečių būrio vadas.
– Kodėl prieš 22 metus nusprendėte vykti į Lietuvą ir ginti jos nepriklausomybę? – „Lietuvos rytas” paklausė Vilniuje viešėjusio ukrainiečio.
– 1991-ųjų sausį maniau: jei Lietuva išsikovos nepriklausomybę, po to ir mes tapsime laisvi. O jei jūsų šalį sutriuškins, Ukrainos nepriklausomybės ilgai nesulauksime.
Iš karto po Sausio 13-osios Kijeve įvyko mitingas jūsų šaliai palaikyti, kur buvo viešai priimtas sprendimas rinkti būrį ir vykti į Lietuvą kovoti už jos nepriklausomybę.
Mane išrinko būrio vadu, nes pasakiau: „Užtenka rinkti parašus, reikia kautis ant barikadų.”
Tuo metu mokiausi Kijevo universiteto Biologijos fakultete, bet dar neturėjau aštuoniolikos metų ir pagal sovietinius įstatymus man negrėsė sušaudymas už valstybės išdavimą ar ginkluotos grupuotės subūrimą.
Maksimali bausmė nepilnamečiui buvo 10 metų nelaisvės.
Po dviejų dienų su medikamentų dėžėmis pirmas atvažiavau į Vilnių pranešti apie atvykstantį būrį.
Vėliau iš Kijevo po kelis atvyko dar 32 studentai.
Sausio 27-osios rytą Seimo vestibiulyje prisiekėme Lietuvos Respublikai.
Beje, per Budapešto sukilimą 1956 metais su Sovietų Sąjunga irgi kovojo ginkluotų ukrainiečių būrys.
– Ar į Vilnių vykote už savo pinigus?
– Žinoma! Prisiminkite juokingas to meto geležinkelio bilietų kainas: iš Kijevo atvykti į Vilnių galėjai už 18 rublių.
Seimui perdavėme 10 tūkst. 20 rublių, surinktų Ukrainoje. Pinigus vežęs būrio narys prieš kelionę nuėjo laikyti egzamino su pinigų krepšiu.
Kai dėstytojai išvydo prasegtą krepšį ir išgirdo, kam skirti pinigai, dar neparašę pažymio už egzaminą pridėjo po 10 rublių.
– Jeigu 1991-ųjų sausį sovietų kariuomenė būtų puolusi Seimą, kiek būtumėte išsilaikę?
– Gynybos štabo vadas, tuomet dar majoras Jonas Gečas mums kalbėjo: „Vaikinai, pagalvokite, gal jums neverta čia likti.
Jei Seimas bus puolamas – žūsime visi. Bet mums būtina išsilaikyti 20 minučių, nes reikia spėti išsiųsti pranešimus, kad mes nepasidavėme.”
– Kuo buvo ginkluoti Seimo gynėjai?
– Keturiems kovotojams vidutiniškai teko po vieną šautuvą. Tai buvo egzotiškas senienų rinkinys. Daugiausia – medžiokliniai šautuvai, keli karabinai, nežinia kaip išsaugoti nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Mačiau automatą „Kalašnikov”, jis turėjo vieną atsarginę šovinių apkabą.
Dar buvo daugybė smulkaus kalibro šautuvų, skirtų šaudyti tire. Beje, rūsyje buvo įrengtas tiras, kur mokėmės šaudyti.
– Ar saugojotės provokatorių?
– Taip saugojomės, kad kartais provokatorių baimė virsdavo paranoja.
Beje, kartą ir mane patį palaikė provokatoriumi. Rūstūs ir rimti vyrai iš Šaulių sąjungos mane tardė porą valandų Seimo rūsyje. Fizinės jėgos nenaudojo, bet bandė išgąsdinti. Po to nusiramino.
Bet kokiomis kritinėmis aplinkybėmis tai normalu.
Panašią paranoją vėliau mačiau Čečėnijoje, o 2004 metais – Kijeve.
– Ar tuomet, 1991 metų sausio pabaigoje, buvo tikima, kad sovietų kariuomenė puls Seimą?
– Atrodo, tuo tikėjo abi pusės. Tankai keletą naktų buvo atriedėję labai arti Seimo, imituodami atakos pradžią.
Po to atsitraukdavo. Vyko nervų karas.
Įsiminė Seimo stogas su aštria armatūra. Taip buvo tikimasi apsiginti nuo desantininkų, šturmuojančių iš viršaus.
Ant stogo budėti buvo itin sunku, nes iš visų pusių pūtė vėjas.
Mano manymu, sovietų kareivius sustabdė tik tai, kad Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas nebuvo pasirengęs nužudyti kelių tūkstančių Seimo gynėjų. Dėl kelių dešimčių jis nebūtų svyravęs.
– Kur visą tą laiką jūs gyvenote?
– Miegojome Seimo kabinetuose. Pamenu, vieną naktį praleidau miegmaišyje po tuomečio ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus stalu.
Maitino itin skaniai. Netgi stebėjomės, kad barikadų apsuptame Seime pavyko taip gerai organizuoti maitinimą.
– Ar nebuvo siūloma alkoholinių gėrimų įtampai numalšinti?
– Alkoholis buvo griežtai draudžiamas. Mums net pasakė: „Jei kam labai reikia išgerti, eikite už barikadų ir negrįžkite, kol neišblaivėsite.”
Bet mes buvome jauni kovotojai už idėją ir planus pasigerti atidėjome iki grįžimo namo.
– Ar jūsų artimieji nebandė įkalbėti grįžti į Kijevą?
– Po daugelio metų sužinojau, kad motiną ištiko širdies smūgis žiūrint tendencingą Aleksandro Nevzorovo filmą apie įvykius Lietuvoje.
Bet kai sugrįžau namo, motina man pasakė: „Jei būčiau septyniolikos, irgi būčiau vykusi ginti Lietuvos nepriklausomybės.”
Kad ir kaip būtų keista, sovietų valdžia neišjungė laidinių telefonų.
Galėjome paskambinti tėvams tiesiai iš Seimo. Net interviu žurnalistams dalijome iš ten.
Tačiau kartais Seimo telefonai būdavo išjungiami ir tuomet rūmų gynėjai rengdavosi atremti ataką.
– Ar tuo metu Vilniuje nebijojote mirti?
– Būdamas septyniolikos niekas netiki, kad mirs. Tokią galimybę mes tik svarstydavome.
Bet, aišku, bijojome. Jeigu kas pasakys, kad nebijo mirties, tai arba jis niekada nebuvo atsidūręs panašioje situacijoje, arba turi psichikos problemų.
Tačiau yra didesnių baimių nei mirties baimė.
Tai – baimė likti gyventi Sovietų Sąjungoje ir visą gyvenimą žemintis. Baimė gyventi su gėdos jausmu, kad nepadarei to, ką privalėjai padaryti.
2004 metais buvau nusivylęs politika. Bet pas mane atėjo mano studentai, girdėję, jog dalyvavau Lietuvos įvykiuose, ir klausė patarimo, kaip elgtis.
Supratau, jog privalau eiti į gatves kartu su visais kitais, nes kitaip man bus gėda.
– Kaip pravertė gyvenime patirtis, įgyta tomis dienomis Lietuvoje?
– Grįžome į Ukrainos sovietų socialistinę respubliką jau laisvi žmonės – nebesovietiniai piliečiai.
Po to jau nieko nebijojome ir neabejojome, kad Ukraina bus laisva. Sovietų Sąjunga mums nebeegzistavo.
Lietuvoje buvau išmokęs gaminti Molotovo kokteilius (padegamąjį skystį buteliuose. – Red.) ir mano patirties prireikė Kijeve per Oranžinę revoliuciją 2004-aisiais. Ačiū Dievui, tų butelių neteko panaudoti.
– Kuo skyrėsi Seimo gynimas nuo jūsiškės Oranžinės revoliucijos?
– Neįmanoma net lyginti! 2004-aisiais Ukrainoje vyko šalies piliečių vidaus konfliktas, o Lietuvoje buvo mažos šalies karas su visa imperija.
Mesti iššūkį sovietų imperijai – tai ne tas pat, kaip savo šalyje protestuoti prieš valdžios režimą.
Lietuvoje mes oficialiai buvome ginkluoti ir kovojome prieš Sovietų Sąjungos okupaciją.
Kijeve mes buvome pasirengę gintis, bet oficialiai skelbėme, kad vyksta taiki akcija.
Paradoksalu: Lietuvoje ginklų buvo kur kas mažiau nei Kijeve. Seime ginklų katastrofiškai trūko.
– Kaip susiklostė Lietuvos Seimą gynusio būrio narių likimas?
– Prieš porą metų pavyko surasti tik dešimt.
Tarp mūsų – daug teisininkų ir žurnalistų. Vienas net dirba Ukrainos prezidento administracijoje. Kitas mūsų būrio narys, advokatas, šiuo metu gina verslininkus politinėse bylose.
Prokurorai rengia įtarimus 81 asmeniui
* Generalinė prokuratūra dėl nusikalstamų veiksmų per 1991 metų sausio 13-osios įvykius Lietuvoje rengiasi pateikti įtarimus 81 asmeniui.
* Tarp jų – tuomet vadovaujamas pareigas ėję SSRS gynybos, vidaus reikalų ministerijose, Valstybės saugumo komitete ir dalyvavę 1991 metų sausio mėnesį jėga šturmuojant ir užimant strategiškai svarbius objektus asmenys, kiti jiems talkinę žmonės.
* Šiuo metu Sausio 13-osios bylą sudaro apie 700 tomų medžiagos.
* Ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis ir karo nusikaltimų – tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, žalojimo, draudžiamos karo atakos prieš civilius ir uždraustų karo priemonių naudojimo.
* Atlikdami ikiteisminį tyrimą prokurorai išsiuntė 18 teisinės pagalbos pašymų į užsienio valstybes, į dešimt prašymų sulaukė atsakymų, išanalizavo kelis tūkstančius vaizdo dokumentų, apklausė daugiau kaip 200 liudytojų, surengė būtinus atpažinimus.
* 1991 metų sausį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių, 31 buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, daugiau nei 1000 buvo kitaip sužaloti.
