Regis, Antaną Terlecką pažįsta visi aplinkiniuose namuose gyvenantys kaimynai. „Elytės (A. Terlecko žmonos Elenos. – Red.), deja, jau porą metų nebėra, bet Antanas gyvena čia pat“, – į priešais stovintį namą pirštu parodo senyva kaimynystėje gyvenanti antakalnietė.
Išėjusi į kiemą, pakeliu akis ir mintyse pasiskaičiuoju buto, kurio ieškau, langus. Įsižiūriu geriau – už stiklo matau besidairantį A. Terlecko siluetą. Paskambinusi į laiptinės duris, esu įleidžiama be žodžių. Pakilusi laiptais porą aukštų viršun, pamatau kostiumu pasipuošusį devintąją dešimtį įpusėjusį disidentą. Suprantu, kad ir svečių, ir žurnalistų dėmesio buvęs politikas ir visuomenės veikėjas šiandien sulaukia retai, nors dar praėjusių metų lapkritį jis įvertinas Laisvės premija.
Vienišiaus gyvenimas knygų draugijoje
Sovietmečiu dvelkiantis disidento būstas – tarsi gyvas praeities liudininkas. Vos tik įžengus į butą, pasitinka stirtos knygų, ant sienų iškabinti Lietuvos laisvės lygos palaktai mediniais rėmeliais. Būstas kuklus, bet jame, regis, yra visko, ko reikia atsiskyrėliškam A. Terlecko gyvenimui.
Į realybę iš prisiminimų disidentą, atrodo, grąžina tik netylantis mobilusis telefonas. „Sūnus rūpinasi, ar atvežti maisto, ar viskas gerai“, – neprašomas paaiškina A. Terleckas.
Dar visai neseniai aktyviai pasisakydavęs politikas šiandien, regis, nuo viešumos atsitraukė. 2007-aisiais su „Tvarkos ir teisingumo“ partija kandidatavęs į Seimą, vėliau A. Terleckas įsitraukė į „Drąsos kelio“ veiklą, o, jai skilus, prisijungė prie Dariaus Kuolio vadovaujamo „Lietuvos sąrašo“ judėjimo.
Už viso gyvenimo nuopelnus – neginkluotą kovą už Lietuvos laisvę, Lietuvos laisvės lygos įkūrimą ir vadovavimą, pogrindinės spaudos leidybą – rezistentas šiemet įvertintas Laisvės premija, kuri sausio 13-ąją įteikta Seimo rūmuose.
Įvertinimo A. Terleckas nesureikšmina. „Dabar man svarbiausia sutvarkyti ir išleisti savo dienoraščius“, – nuo stalo, prie kurio prisėdome pasikalbėti, traukdamas juodraščius sako rezistentas.
Šalia kovos už laisvę – meilės drama
Ne sykį kalėjęs disidentas gyvena prisiminimais – ne tik ilgametės kovos už šalies laisvę, bet ir prieš porą metų mirusios žmonos Elytės, kaip pats mažybiškai vadina. Su ja – taip pat kovotoja už Lietuvos laisvę – A. Terleckas užaugino du sūnus ir dukrą.
Su Elena disidentas susipažino besimokydamas technikume. „Pamenu, kai pirmą kartą į klasę ji įžengė su juodu raiščiu ant rankos – ženklu, kad miške neteko brolio“, – prisimena pašnekovas. Atėjus laikui studijuoti, Elena išvyko į Kauną, o Antanas liko Vilniuje. Disidentas prisimena, kad tuo metu Elena turėjo ir kitą kavalierių, nors visą laiką jaunuoliai susirašinėjo laiškais.
„Sykį netyčia kaktomuša susidūrėme ant Tauro kalno. Tada pajaučiau, kad Elenos jausmai atšalę, tad po kurio laiko parašiau jai paskutinį laišką“, – su šypsniu veide dėsto A. Terleckas. Jis prisimena, kad netrukus gavo mylimosios atsakymą: „Nestumk manęs į nenorimą glėbį.“
Prasidėjus trėmimams į Sibirą, A. Terleckas, bijodamas netekti mylimosios, suskubo, kaip pats sako, susimetrikuoti. Nieko nesakę nei tėvams, nei draugams, 1949-ųjų lapkričio 11 dieną įsimylėjėliai slapčia susituokė. „Žinojom, kad tėvams tai nepatiks, todėl nieko nesakėme“, – dalijasi vyras.
Pirmą kartą pakliuvo netyčia
Okupantams į nagus pirmą kartą A. Terleckas pakliuvo 1945-aisiais, dar besimokydamas progimnazijoje. Ilgais paltais ir ilgaaulius avintys kariškiai septyniolikmetį, būsimą politinį kalinį, iš namų išvedė Kūčių vakarą. „Tėvai baisiai apsiverkė. Visą kalėjimo laiką po daugiau nei 30 kilometrų į Švenčionis iš gimtojo Saldutiškio valsčiaus arkliu kas dvi savaites vežiojo maistą“, - pasakoja A. Terleckas.
Į kalėjimą A. Terleckas, kaip pats sako, pateko netyčia – už tariamai sukurtą pogrindinę organizaciją „Geležinis vilkas“. „Iš tiesų tai tebuvo pokštas, ketinome eiti medžioti į mišką, bet buvome įduoti“, – prisimena vyras.
Koks buvo pirmas susidūrimas su kariais, disidentas prisimena kaip šiandien. „Netiesa, kad jie visi buvo ne žmonės – mums, alkstantiems, dažnai atiduodavo baltą duoną, sau pasilikdami prastesnę, juodą“, – detales išduoda kovotojas už laisvę.
Gyvi ne tik disidento įspūdžiai, A. Terleckas be didelių pastangų pasakodamas įpina daugybę tikslių detalių – datų, vietovių, vardų ir pavardžių – ne tik bendražygių, bet ir karininkų. Tiesa, bene visi pašnekovo draugai šiandien jau iškeliavę anapilin.
Kalėjo „tik“ keturis kartus
„Iš viso buvau kaltintas tik keturis kartus ir tik 11 metų, – juokiasi A. Terleckas. – Kodėl sakau „tik“? Nes draugai gavo ir 20, 25 metus kalėjimo. O gavę dešimčia metų mažiau dėl to net liūdėdavo – kad ir kaip keistai tai atrodytų. Daugelis tuo metu nesuprato, kad teismas nėra diskusijų klubas ir savo politinių pažiūrų demonstruoti visai nereikia.“
Grįžęs iš paskutinės savo tremties vietos Kolymoje (Magadano sritis), 1987 m. rugpjūčio 23 d. kartu su kitais Lietuvos laisvės lygos nariais prie Adomo Mickevičiaus paminklo surengė pirmą sovietiniais laikais viešą nesankcionuotą mitingą, kuriuo buvo smerkiamas Molotovo–Ribentropo paktas, jo slaptieji protokolai.
Paklaustas, kaip dažnai gyvenime jautė baimės jausmą, A. Terleckas tik purto galvą. „Niekada nieko nebijojau, juo labiau – mirties“, – užtikrintai sako pašnekovas.
Ir nedvejodamas prideda, kad net ir turėdamas žmoną ir vaikų, niekada nesudvejojo, kas svarbiau – asmeninė laimė ar tėvynės laisvė. „Net ir turėdamas šeimą, gyvybę būčiau paaukojęs, o ne Lietuvą išdavęs“, – baigia A. Terleckas.
