Ar Europos saugumo organizacijos vis dar reikalingos? Ypač dabar, kai Senąjį žemyną vis dar kamuoja ekonominės krizės pasekmės. Ambicijų prisiimti atsakomybę už tarptautines misijas - vis daugiau, o lėšų tirpstančiuose Europos šalių gynybos biudžetuose - kaip tik mažiau. Be to, netyla abejonės ar liko realių grėsmių saugumui?
Jei taip, kokie pavojai laukia Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos, kuri pastaruoju metu ima siųsti vis keistesnius signalus dėl savo užsienio politikos prioritetų?
Apie tai "Lietuvos rytas" paklausė tarptautinių ekspertų - JAV analitiko, Tarptautinės saugumo programos vyresniojo bendradarbio ir Atlanto tarybos strateginėje patarėjų grupės nario Iano Brzezinskio bei Džeimstauno fondo analitiko Vladirimo Sokoro.
- Taigi, ar Europos saugumo organizacijos neprarado savo prasmės šiais laikais? Ar Europos šalims ne per didelė prabanga investuoti į dviejų organizacijų - ES ir NATO, kurios siekia užtikrinti saugumą ateitį ypač šiais finansiškai nelengvais laikais, kai Senajame žemyne esama daugybė kitų prioritetų?
V. Socoras: Na kalbos apie dubliavimą girdimos jau kokį dešimtmetį ar daugiau, ir iš pradžių nebuvo nesiejamos su ekonomine krize. Pastaroji tik pridėjo naujų problemų – Europos šalių gynybos biudžetai mažinami.
Anksčiau biudžetai buvo mažinami horizontaliai. Tai reiškia, jog nuo visų gynybos ir saugumo sričių buvo palaipsniui nurėžiama po truputį. Paskutiniais metais tai daroma vertikaliai -- atsisakoma kokio nors pajėgumo.
Pavyzdžiui Jungtinė Karalystė atsisakė lėktuvnešių, o Nyderlandai tankų. Tai turės ilgalaikių neigiamų pasekmių tiek ES, tiek NATO, jei pavyzdžiui tektų ginti savo nares.
Suprantama daugelis ES šalių yra NATO narės ir atvirkščiai, tad abi gali bendradarbiauti ir pasidalinti rolėmis.
Pavyzdžiui ES kuria kovines grupes. Problema ta, kad jos nėra nei mobilios, nei iki galo sukurtos. Nors ir naudingos ir į jas verta investuoti bent tam , kad jos perimtų dalį atsakomybę nuo kitų šalių arba NATO, ne visoms Europos šalims tai tinka.
Pavyzdžiui Baltijos šalims labiau verta investuoti į savo šalių gynybinius pajėgumus ir infrastruktūrą, kuri užtikrintų sąjungininkų pajėgumų priėmimą.
I. Brzezinskis: Anksčiau, kai kalbėdavome apie Europos saugumą, kalbėdavome tik apie karinę strategiją ir užsienio politiką. Dabar tai ir energetika, ir ekonomika, politinės reformos.
Klausimas, ką ES galvoja apie savo kuriamus gynybinius pajėgumus? Naudos jau yra: ES dalyvavo naudingose operacijose Somalyje, Balkanuose, Afganistane. Taigi, verta investuoti.
Tačiau tuo pat metu, kalbant apie platesnį saugumo kontekstą, kai Europa nori vaidinti didesnį vaidmenį pasaulyje, daroma nepakankamai. ES turėtų daryti daugiau, pirmiausiai Europos šalys turėtų stiprinti Euroatlantinius ryšius. Tai tiesiog būtina, jei europiečiai nori išlaikyti JAV Senajame žemyne.
Daug labiau Europos saugumui kenkia europiečių požiūris į gynybos finansavimą. Jei Europa negali už save pakovoti, kodėl tai turėtų daryti JAV? Kodėl Ameriką turėtų dominti europiečių saugumo problemos, jei jūs pavyzdžiui išleidžiate 0,85 proc. nuo BVP gynybos reikmėms?
Suprantame, kad Europoje yra finansinių sunkumų, socialiniai prioritetai yra svarbesni, ir niekas nesako – didinkite rytoj iki 2 proc.
Bet norima matyti bent jau planą – pavyzdžiui britai, kurie sumažino gynybos finansavimą 15-20 procentų turi aiškų planą jį didinti vėliau. Džiugu, kad Lietuva politiškai įspareigojo siekti skirti daugiau. Bet kada? 2020-ais? Žinoma, geriau vėliau, nei niekada, bet išties derėtų kiek paskubėti.
- Tad ar tokios šalims, kaip Lietuva iš viso verta skirti prioritetą ES gynybiniams pajėgumams, turint omeny tokius ribotus išteklius?
V. Socoras: Dabar, kai ES vis dar kamuojama finansinė krizė, vargu ar įmanoma prioritetą skirti minėtoms kovinėms grupėms. Kalbant apie tai ką Europa galėtų daryti, tai pirmiausiai užsiimti prevencija, pavyzdžiui sustabdyti ginkluotės pardavimus Rusijai.
Kalbu ne tik apie Prancūzijos ir Italijos sprendimą parduoti Rusijai amfibinius laivus, šarvuočius, modernias technologijas ir pan., bet ir planus leisti rusų kariams treniruotis, stažuotis, veikti kartu su NATO pajėgomis. Tai pavojinga ir turi būti sustabdyta.
Kodėl? Nes pirmiausiai tai menkina NATO kaip organizacijos autoritetą. Negalima laisvos rinkos principų taikyti Aljanso narių sąskaita. Antra, tai komplikuoja NATO karinį planavimą, karine prasme Rusija tampa pavojingesnė.
Kai kurie Vakarų politikai vis dar mano, kad su Rusija galima žaisti „tu man aš tau“ žaidimą. Rusijai tai neįdomu, ji nori visko tik sau. Ir tai pavojinga, nes Rusija stengiasi gauti jei ne veto teisę, tai bent jau girdimą basą NATO sprendimų priėmimo procese. O riba tarp veto ir patariamojo balso gali būti labai plona.
Pavyzdys, kaip Rusija pasinaudojo Vokietija, kad ši vetuotų Gruzijos veiksmų planą siekiant NATO narystės -- tai perspėjimas, kas gali vykti ateityje. Kitas dalykas, Rusija siekia įtakos zonų ir nedeklaruoto NATO užtarimo. Tai jau vyksta -- Rusija turi taikdariškų misijų monopolį Centrinėje Azijoje, panaudojant savo sukurtą naują Kolektyvinio saugumo organizaciją, rusišką NATO atitikmenį.
Kita vertus, labai gerai, kad vyksta ir vyks realistiškos NATO pratybos ginti Baltijos šalis, tokios kaip šiemet vyksiančios „Steadfast Jazz“ (jų metu NATO šalys treniruosis pritaikyti 5-ąjį NATO straipsnį ir ginti Baltijos šalis nuo invazijos, neoficialiia kalbama, jog tai atsakas į 2009 metais Rusijos vykdytas pratybas „Zapad“ - Red.).
I. Brzezinskis: Manau, kad būtų apmaudu, jei Lietuva skirtų daugiau išteklių ES operacijoms NATO sąskaita. Tai reiškia, kad jūsų nedomina tie planai, pagal kuriuos ruošiasi jus ginti besiruošianti NATO. Būtent NATO yra tikroji saugumo institucija regione.
Pavyzdžiui Šveija, Suomija, kurios nėra NATO narės stiprina savo karinius pajėgumus. Tiek dėl savo globalinių interesų, kad galėtų vaidinti didesnį tarptautinį vaidmenį, turėtų didesnį svorį. Bet jos taip pat jaučia augantį pavojų iš Rusijos pusės regione.
Manau, jei pažvelgtume toliau, ne tik į 2012-us, kai Rusijoje įvyko nemažai demokratijos reikalaujančių protestų, dėl dabartinės jėgos santvarkos Rusijoje yra reali rizika, kad Kremliaus politika bus agresyvesnė ar reakcinga.Kita vertus nemanau, kad paleidimo iš naujo politika - „Reset“, kad ir ką ji būtų pasiekusi jei iš viso, dar nemirė.
- Kaip galima būtų vertinti Lietuvos Seimo pirmininko Vydo Gedvilo pasisakymą, kad „reikia gerinti santykius su Rusija, nes iš jos Lietuva perka labai daug dujų, o Amerika esą toli ir iš jos Lietuva dujų negaus“? Ar tai nėra vienas iš ženklų, kad ES ir NATO šalies viduje atsiranda vadinamųjų „trojos arklių“?
V. Socoras: Tam tikras tolimas pavojus yra. V. Gedvilo pareiškimas yra šokiruojantis ir kelią didelį nerimą. Suprantu, kad Seimo pirmininkas nėra svarbiausias tarptautinės ar bet kokios politikos sprendimų priėmėjas, tačiau tai signalas, kas gali laukti ateityje.
Tai kartu yra ir platesnio konteksto dalis. Bandoma sudaryti įspūdį, jog Rusijos galia kyla proporcingai, kai ES ir JAV – menksta, kad Rusija turi rytų ir Vidurio Europai itin reikalingų išteklių, kurių Vakarai neturi. Ir išties, žvelgiant iš trumpalaikio konteksto pusės, tame yra tiesos.
Tačiau iš kitos pusės tokios kalbos - tai nedeklaruoto Rusijos psichologinio karo ar operacijų dalis. Rusijai naudinga demoralizuoti Vakarų šalis, sėti abejonę dėl ES ir NATO ateities, efektyvumo. V. Gedvilo pareiškimas -- Rusijos psichologinių operacijų kontekste labai logiškas. Beje, labai apmaudu, kad Darbo partija neatsiribojo nuo to pareiškimo, jo nekritikavo.
I. Brzezinskis: Negirdėjau V. Gedvilo žodžių, bet manau, kad jūs turite pasirinkimą: jei norite toliau būti priklausomi nuo Rusijos dujų – jūsų valia. Turite galimybę didinti savo energetinį saugumą.
Labai keista girdėti Lietuvos abejones dėl Amerikos pasiryžimo parduoti gamtines dujas Lietuvai. Mano žiniomis derybos tarp JAV ir Lietuvos bendrovių jau yra pajudėjusios dėl suskystintų dujų terminalo.
- Nesyk kartota frazė, jog šiais laikais valstybės užimamos arba patenka į įtakos zoną pasitelkiant ne tankus, o dujas, vietos politikus. Ar tam galima atsispirti?
V. Socoras: Europa – ne kompiuteris, ugniagesnienės nepastatysi. Bet kovoti reikia, pirmiausiai žvalgyba ir kontržvalgyba turi dirbti savo darbą, sekti finansinius pervedimus.
O kartu ir žiniasklaida turėtų atskleisti tokius dalykus, pavyzdžiui abejotinus ar nešvarius sandorius tarp Rusijos bendrovių ir politinių partijų Lietuvoje. Bet, kaip suprantu, Lietuvoje yra problemų ir su žiniasklaida bei tam tikrų su Maskva susijusių verslo grupių įtaka. Kita vertus kovoti galima pasitelkiant ir politinę satyra, pavyzdžiui tas atvejis su „Tarybine“ dešra sausio 13 proga. Be panikos, be isterijos, bet satyriškai.
