Vaikystėje buvau tikintis, vaikščiojau į bažnyčią. Patiko vargonų muzika, be to, ir tėvai buvo tikintys.
Pamažu augau, atėjo paauglystė. Sovietiniai laikai, į bažnyčią vaikščioti buvo nemadinga. Pamažu nuo jos nutolau. Bažnyčioje lankydavausi per laidotuves, vestuves, krikštynas. Buvau tradicinis tikintysis. Daugiau nieko nejaučiau, buvau atitolęs nuo Dievo.
Žinojau, kad Jis yra. Bet aš sau, Jis – sau. Taip bėgo mano gyvenimas. Pradėjau dirbti statybose. Statybininkai tais laikais mėgdavo išgerti. Pradėjau ir aš kilnoti stikliuką. Taip tęsėsi iki 1996 metų.
Kai pasistatęs ketinau įrengti savo namą, pagal skelbimą pas mane tinkuoti atėjo žmogus. Jis buvo vienos Bažnyčios pastorius. Jis man pradėjo kalbėti apie Gyvąjį Dievą. Dirbo ir kartu man pasakojo.
Kažkaip savaime gyvenimas pradėjo keistis. Pradėjau skaityti Naująjį Testamentą, pradėjau vaikščioti sekmadieniais į bažnyčią, vis rečiau eidavau į aludes.
Taip gyvenimas bėgo iki 2001 metų. Jau sekmadieniais sąžiningai vaikščiojau į bažnyčią.
Naujuosius 2002 metus sutikau reanimacijoje. Tai mano gyvenimą pakeitė 180 laipsnių. Man buvo stiprus ausies uždegimas. Po Kalėdų pajutau, kad su ta ausim beveik visai nebegirdžiu. Bet galvojau, pratempsiu iki Naujųjų, o tada nueisiu pas gydytoją.
Deja, pūlinys trūko, visi pūliai pateko ne į išorę, bet į vidų. Rytą nubudęs pajutau, kad mane purto šaltis, kilo temperatūra, pradėjo svaigti galva. Greitoji pagalba atvažiavo, suleido vaistų, bet į ligoninę nevežė. Sakė kviesti antrą kartą, jei blogės.
Ačiū Dievui, tą dieną dirbo ir Šeimos klinika. Žmona paskambino šeimos gydytojui, jis po darbo atvažiavo pas mus į namus. Apžiūrėjo ir išrašė siuntimą į ligoninę. Draugas nuvežė, ėjau įsikibęs jam į pečius, eiti vienas nebepajėgiau.
Priimamajame ėmė ieškoti ligos priežasties, aš praradau sąmonę. Nuo tada nieko neatsimenu, kiti viską papasakojo.
Atliko galvos tomografiją, nustatė ligos židinį. Pragulėjau parą. Gydytojai operavo, išvalė pūlius. Po operacijos žmonai paaiškino, kad padarė viską, ką gali, o galimybių išgyventi – jokių. Belieka laukti. Mane pervežė į reanimaciją.
Nubudau, buvau perkeltas į skyrių. Liepė nesikelti. Bet neištvėriau. Į tualetą nuėjau savarankiškai. Slaugė prašė nevaikščioti. Grįžau į palatą.
Pamačiau, kad kažkas su manim ne taip. Veidrodyje pamačiau, kad dešinė veido pusė paralyžiuota.
Kai gulėjau ligoninėje, visi ėmė mane lankyti. Atėjo daug draugų iš Bažnyčios, atėjo veiklieji žmonės. Jie visi sakė, kad už mane meldžiasi. Nepatikėsit, po pusantros paros man praėjo.
Atsikeliu rytą, pažiūriu į veidrodį ir matau sveiką savo veidą. Juokavau su gydytojais, kad danguje dar nebuvo man paruoštos vietos. Gydytojai tikino, kad įvyko stebuklas.
Pasikeitė vertybės. Pasižadėjau tarnauti Dievui. Tarp veikliųjų žmonių esu 12 metų ir tarnauju. Neseniai atšvenčiau 11 gimtadienį po tos baisios ligos. Ačiū Dievui už tai!
