Lietuvos statistika dėl emigracijos mastų ir mažėjančio gimstamumo (jau šiandien beveik kas penktas lietuvis gimsta užsienyje) kelia dar didesnį rūpestį – esame sparčiausiai senstanti tauta Europoje.
Anaiptol ne visi paskutines dienas leisime mylinčios ir besirūpinančios šeimos apsuptyje, o tarp tokių pat ligotų likimo brolių senelių namuose. Šiandien tikrai ne visi jie švyti švara, nauju remontu ir pilni besišypsančių senolių – už uždarų durų ankštose palatose gulintys žmonės ne visada gauna ir atsigerti. O kokie valdiški namai laukia būsimų senolių?
Iš stacionaro – į bendruomenę
Ketvirtadienio vidurdienį Vilniaus rotušėje surengta apskritojo stalo diskusija, kurioje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus Centro poliklinikos, nevyriausybinių organizacijų ir socialinių įstaigų atstovai aptarė globos namų viziją būsimiems senoliams ar negalią turintiems žmonėms. Neįgaliųjų, deja, prie apskritojo stalo nebuvo.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo neįgaliuosius – proto ir psichikos negalią turinčius globotinius, kuriems reikalinga profesionali pagalba, grąžinti į bendruomenes, o globos įstaigas, kuriose jiems suteikiama pagalba, ilgainiui uždaryti, kadangi joms nebus skiriamas finansavimas.
„Bendruomenių šiandien nėra, – sakė sostinės tarybos narė, pirmininkaujanti Slaugos ir globos reikalų komisijai, Rūta Vanagaitė, kuri aplankė daugiau nei tris dešimtis globos įstaigų, – todėl būtina pradėti jas kurti, taip įtraukiant ir šeimas, ir mažinant finansinę naštą valstybei.“
Ji taip pat priminė liūdną statistiką – trečdalis globos namų gyventojų visai nesulaukia lankytojų. Nemažėjanti emigracija apleistųjų gretas, regis, tik didins, todėl siūloma teikti daugiau bendruomeninių paslaugų – ne ligoninėse ar poliklinikose, bet dienos centrų ir neformalių įstaigų.
Žmogaus teisės vis dar nerūpi?
Iš viso Lietuvoje yra 38 valstybiniai globos namai, juose globojama nuo 100 iki 400 psichikos negalią turinčių žmonių, kurių dauguma – nepagydomi ligoniai. Pagal naują projektą, jie gyventų bendruomenėse. Tiesa, kaip realiai veiktų sistema, kuriai sukurti reikėtų ne tik naujų institucijų, didinti finansavimą, apmokyti specialistus ir samdyti naujus, neaišku.
Nevyriausybinių organizacijų atstovai priekaištauja, kad žmogaus teisių priežiūra mūsų šalyje šlubuoja jau dabar, o deinstitucionalizacija ją dar pasunkintų. Iš esmės nevyriausybininkai su valdininkų projektu sutinka, bet primena, kad pokyčiai turi būti vykdomi paraleliai su žmogaus teisių stebėjimo institucijos kūrimu.
VŠĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ direktorė Karilė Levickaitė priminė, kad Lietuva iki šiol nevykdo nepriklausomos žmogaus teisių stebėsenos už uždarų psichiatrinės ligoninės durų, kur terpė pažeidimams itin palanki.
Palikti artimąjį globos namuose, anot jos, šeimos šiandien priverstos ir todėl, kad neturi alternatyvų. „Turime kurti miestus, draugiškus ne tik jauniems ir sveikiems, kur globos įstaigos būtų integruotos į artimą aplinką – jei žmogų uždarysime palatoje miško pakraštyje, jo ir artimieji nelankys“, – mintis dėstė K. Levickaitė.
Sistema nesikeitė nuo sovietmečio
Skambius valdininkų žodžius apie senolių ir neįgaliųjų savarankiškumo ugdymą globos namuose specialistai vertina kritiškai. Anot jų, gražiai skambančius žodžius iš popierių perkelti į realybę sunku. Kaip pasakojo Vilniaus psichikos sveikatos centro Gerontopsichiatrijos skyriaus vedėja, daktarė Genovaitės Šimkuvienė, sostinės Vasaros gatvėje esančios įstaigos tvarka nuo sovietmečio praktiškai nepasikeitė.
„Vieniši seneliai ar psichikos sutrikimų turintys žmonės mėtomi kaip daržovės jau dvidešimt metų“, – patirtimi dalijosi psichiatrė. Anot jos, problemos nesikeičia nuo sovietmečio – daugiausiai jų kyla dėl senolio ar neįgaliojo turto. „Šeimos plėšosi dėl mažiausio namo“, – kalbėjo G. Šimkuvienė.
Kalbėdama apie sistemos ydas gydytoja sakė, kad svarbiausia jų – gydymo ir slaugos suplakimas į viena. G. Šimkuvienė pasakojo, kad neretai užuot trumpai, kelias dienas, gydę, medikai priversti ligonį laikyti stacionare gerokai ilgiau vien todėl, kad šeimai nenorint pasiimti namo, jo paprasčiausiai nėra kur dėti.
Psichiatrė pabrėžė ir specialistų trūkumo problemą. „Visos aukštesnės kvalifikacijos slaugės jau seniai emigravo, gebančių ir norinčių dirbti už siūlomą atlygį turime vis mažiau“, – pasakojo G. Šimkuvienė. Ji taip pat pabrėžė, kad būtina stiprinti socialines paslaugas, teikiamas namuose. Dabartinė situacija, kai socialinis darbuotojas aplanko vienkiemyje gyvenančią senolę kartą per savaitę, yra apgailėtina.
Provincijos vaizdas dar liūdnesnis
Prie apskritojo stalo susirinkę specialistai daugiausia kalbėjo apie sostinės globos namų situaciją, pamiršdami, kad išvažiavus iš Vilniaus problemų tik daugėja. Kupiškio globos namų direktorius Petras Remeikis sakė, kad mažų miestelių ir rajonų globos namams gražios valdininkų formuluotės neįgyvendinamos.
„Projektai pritaikyti valstybinėms įstaigoms, o ne savivaldybių, kurių lygis gerokai žemesnis. Žinau ir tokių, kurios veikia be galiojančio higienos leidimo“, – atviravo direktorius.
Savo vadovaujamų globos namų pavyzdį pateikęs specialistas sakė, kad provincijos įstaiga niekada negalės prilygti esančiai sostinėje. „Su dabartiniu finansavimu ir specialistų kiekiu niekada negalėsime pasiūlyti tiek paslaugų, kiek gali valstybiniai globos namai Vilniuje“, – dėstė P. Remeikis.
„Šiandien mūsų veikla griežtai reglamentuota – kada globos namuose gyvenantys žmonės turi keltis, eiti miegoti, valgyti. Jei sistemą padarysime liberalesnę, kas prižiūrės slaugos paslaugas teikiančias įmones?“ – klausė direktorius. Jis pridėjo, kad griežtai reglamentavus ir priežiūros įstaigų darbą, pertvarka netektų prasmės, nes grįžtume į tą patį tašką.
