Tūkstančiai knygų įrašų, saugomų Lietuvos aklųjų bibliotekoje, daugumai žmonių nepasiekiami: jais gali naudotis tik neregiai ir silpnaregiai.
Dėl to ypač kremtasi po pasaulį išsibarstę emigrantai.
Bibliotekos tinklalapyje nenurodyta jokių išimčių.
Lietuvos leidėjai taip budriai prižiūri autorių teisių įstatymą, jog bandė įrašyti į jį sąlygą, kad net ir aklasis gali klausytis knygos įrašo tik specialioje kabinoje, izoliuotoje nuo interneto.
Jei šiuo įrašu pasinaudos matantis žmogus, akimirksniu pradės galioti autorių teises saugantys įstatymai. Knygos autoriui priklausantį honorarą nebrangu sumokėti, svarbiausia – autoriaus teisių turėtojo leidimas, kurio beveik neįmanoma gauti.
Mūsų laikais autorių teisės priklauso ne tik rašytojui, bet ir leidyklai, o šios nutarė, kad įgarsintų knygų Lietuvai nereikia. Lietuvoje paskelbtų Skaitymo metų organizatoriai, taip audringai bandę grąžinti žmones prie knygų, skaitymą suprato paraidžiui.
Nei pats ėda, nei kitam duoda
„Jaučiamės kaip šuo ant šieno”, – atsiduso Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė Rasa Januševičienė.
Lietuvos leidėjai griežtai pasisako prieš garsines knygas, o bibliotekos fonduose – daugiau nei 7 tūkst. pavadinimų garsinės knygos, sukauptos per 50 metų.
R. Januševičienės nuomone, šią situaciją būtų galima pakeisti tik įsikišus Vyriausybei.
Ilgai svarsčiusi direktorė priėjo išvadą, kad logiškiausia būtų, jei Vyriausybė nustatytų, kokio dydžio mokestį reikia sumokėti autoriams, vertėjams ir leidėjams už tai, kad įrašais galėtų naudotis regintieji, ir pati jį sumokėtų.
„Galėtume pabandyti ir patys tartis su autoriais. Bet iš to, kokią poziciją buvo užėmę leidėjai, neatrodo, kad pavyktų susitarti”, – sakė R. Januševičienė.
Ji pabrėžė, kad bibliotekininkai – ne finansininkai, o paslauga regintiesiems būtų teikiama nemokamai.
Akliesiems – aklinos kabinos
„Puikiai suprantu leidėjus: žmonės nepirks knygos iš leidyklos, jeigu ją galės išklausyti nemokamai. Jie pyksta, kad negali parduoti savo knygų, neturi iš ko sumokėti vertėjams.
Kai knyga pasirodo reginčiųjų raštu, mes stengiamės ją įgarsinti, o įrašas labai greitai paplinta internete.
Su tuo bandome kovoti: aiškiname akliesiems, kad jų pačių interesas yra neskleisti iš bibliotekos parsinešto įrašo”, – sakė R. Januševičienė.
Pernai leidėjai buvo sumanę uždrausti neregiams ir silpnaregiams išsinešti garsines knygas už bibliotekos sienų.
Neįgalieji būtų klausę skaitomų knygų įrašų tik specialiose kabinose, atribotose nuo interneto prieigų. Šis pasiūlymas jau buvo įrašytas į įstatymo projektą.
„Lietuva turės problemų”, – tuomet perspėjo Teisingumo ministerijos vadovai, ir kabinų buvo atsisakyta.
Norėjo pirkti visą fondą
Kultūros ministerijos Autorių teisių skyriaus vedėja Nijolė Matulevičienė prisiminė, kad kartą konsultacijos prašė leidykla, norėjusi gauti teisę naudoti Aklųjų bibliotekoje esančius įrašus.
N. Matulevičienė paaiškino, kad problemos yra dvi: susitarti su pačia biblioteka ir knygų autoriais ar jų teisių turėtojais.
Bibliotekai reikėtų atlyginti už investicijas gaminant knygų tekstų įrašus – nesvarbu, kad jie padaryti už valstybės pinigus.
Autoriams ar jų teisių turėtojams priklauso autoriaus atlyginimas.
Nemokant autoriaus atlyginimo išimties tvarka įrašais leidžiama naudotis tik neįgaliesiems.
N.Matulevičienės žiniomis, didžiosios pasaulio leidyklos daugelyje šalių priešinasi išimtims, kurios suteikia teisę neįgaliesiems naudotis kūriniu be autorių sutikimo. Leidėjai netiki, kad įrašai bus apsaugoti ir nepateks sveikiesiems.
Kodėl Aklųjų biblioteka negalėtų už mokestį leisti regintiems klausytis savo turimų įrašų? N. Matulevičienės manymu, taip nukentėtų bibliotekos reputacija.
Autoriai – be autorių teisių
Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentą Remigijų Jokubauską pralinksmino žinia, kad kažkas norėjo perimti Aklųjų bibliotekos garsinių knygų fondą.
Jis patikino, kad tą fondą panaudoti reginčiųjų poreikiams būtų labai sunku.
Pasirodo, ne taip paprasta gauti autorių sutikimą.
Labai dažnai autoriai būna įsipareigoję leidyklai tam tikrą laiką nenaudoti arba nesuteikti teisės panaudoti jo knygą jokiu pavidalu ir jokia forma. Taigi ir leisti įgarsinti.
Be to, autorių ratas labai padidėjęs: pavyzdžiui, leidėjui irgi priklauso tos knygos autoriaus teisės, jis irgi turi teisę duoti arba neduoti leidimą.
Regintiesiems liktų naudotis knygomis, kurių autoriai mirę anksčiau nei prieš 70 metų.
Tarp Lietuvos rašytojų tokių nėra daug.
Ką tik parašęs knygą autorius irgi gali išsileisti garsinę knygą ir ją pardavinėti.
Kol dar nesikreipė į leidyklą ir neprarado teisės laisvai naudotis savo kūriniu.
Garsinė knyga – pigesnė
R. Jokubausko manymu, jei Lietuvoje atsirastų garsinių knygų, jos nesudarytų didelės konkurencijos popierinėms.
Nors garsinių knygų leidyba pigesnė, nėra jų naudojimo tradicijų.
Šiuo metu nėra jokios ekonominės prasmės gaminti garsines knygas dėl dar vienos priežasties: beveik nėra pirkėjų, norinčių jų įsigyti legaliai.
„Esame įpratę negerbti kitų nuosavybės – mūsų piliečiai labai lengvai jas kopijuoja, perduoda draugams, deda į internetą.
Mes, leidėjai, norime save apsaugoti. Juk investuojame pinigus į knygos leidybą, todėl esame linkę, kad ji būtų legaliai platinama ir bent jau sugrąžintų investicijas”, – sakė Leidėjų asociacijos prezidentas.
Per 50 metų įgarsino 7 tūkstančius knygų
Lietuvos aklųjų bibliotekos fonduose – 7 tūkst. pavadinimų garsinės knygos. Bibliotekoje knygos garsinamos jau 50 metų.
Šiuo metu Aklųjų bibliotekoje įgarsinama apie 5 proc. visų Lietuvoje pasirodančių knygų. Pirmiausia tai grožinės literatūros kūriniai. Taip pat įgarsinama literatūra apie sveikatą.
Stengiamasi padėti regėjimo negalią turintiems studentams. Kai aklasis studijavo filosofiją – buvo įskaityta filosofijos kūrinių, šiuo metu biblioteka rūpinasi psichologijos ir muzikos pedagogikos studentais.
Per metus įgarsinama 200–250 knygų. Joms įgarsinti valstybė skiria 50 tūkst. litų per metus.
Kai kurios knygos yra skaitomos neutraliu tonu, nes aklieji nepageidauja interpretacijų.
Iš pradžių pasakojo, o po to užrašė
Solveiga Daugirdaitė
Lietuvių literatūros ir tautosaukos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja
„Pirminė žmonijos kūryba buvo žodinė. Žmonės iš pradžių pasakojo ir tik po to užrašė. Dabar grįžta archajiškas būdas susipažinti su literatūra.
Lietuvoje užtektų pirštų suskaičiuoti garsines knygas, kurias galima įsigyti legaliai. Dar galima sužvejoti ir nelegaliai atsisiųsdinti keletą įrašų iš interneto. Leidyklos tuo neužsiima.
Interneto keitimosi svetainėse galima rasti lietuviškų garsinių knygų, kurias ypač pamėgo moksleiviai, – tai mokyklų programoje esantys kūriniai, detektyvai, fantastika, populiarioji psichologija, truputis pasaulinės klasikos. Pasirinkimas mėgstančiam klausytis knygų įrašų žmogui gana kuklus.
O Aklųjų bibliotekoje yra įskaitytos kone visos lietuviškos knygos.
Tačiau tuo gali naudotis tik aklieji ir silpnaregiai.
Daugybė žmonių negali skaityti ne todėl, kad nemato, o todėl, kad keliauja, dirba fizinį darbą.
Tuo metu jie galėtų klausytis ne popsinės muzikos ir pašnekesių apie nieką per radiją, o grožinės ir dokumentinės literatūros įrašų.
Jei būtų galima legaliai atsisiųsti įskaitytos knygos įrašą, tarkim, už 5 litus – norinčiųjų būtų labai daug. Garsinėmis knygomis ypač džiaugtųsi emigrantai.
Galima pykti ant žmonių, žiūrinčių piratinius filmus: jei norėtų – galėtų jų įsigyti legaliai.
Bet su garsinėmis knygomis kitaip: legaliai nusipirkti neįmanoma.”
Neįsivaizduoja gyvenimo be garsinės knygos
Vilma Kurapkaitė-Berg
JAV gyvenanti lietuvė
„Be garsinės knygos savo gyvenimo jau neįsivaizduoju. Automobilyje nieko daugiau nesiklausau, tik knygų įrašų.
Į darbą važiuoju 45 minutes, atgal – tiek pat. Kartais, kai surandu ypač įdomią knygą, laukiu nesulaukiu, kada vėl sėsiu į mašiną vairuoti.
Kai mano 11-metė duktė klausėsi „Hario Poterio” ir „Bado žaidynių” trilogijos, vakarais savo noru kuo anksčiausiai eidavo į lovą.
JAV garsinės knygos gana brangios. Bibliotekose jų tikrai daug, tad neapsimoka pirkti.
Viešojoje bibliotekoje galima išsinuomoti garsinę knygą dviem savaitėms, bet jei dar nebaigei klausytis – kompiuteriu galima nuomą pratęsti.
Bibliotekose daugiausia yra grožinės literatūros įrašų: senosios gerosios klasikos, šiuolaikinės populiarių autorių prozos.
Taip pat galima rasti saviugdos knygų ir akademinių kursų įvairiomis temomis, pavyzdžiui, Egipto civilizacija, trumpa Amerikos istorija, trumpas verslo kursas.
Po mūsų lietuvišką bendruomenę šiuo metu iš rankų į rankas keliauja įgarsintas Kazio Borutos „Baltaragio malūnas”.”
