„Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus.“ Taip evangelistas Lukas pradeda pasakoti apie Jėzaus gimimą. Jo Kalėdų nakties istorija yra, ko gero, apskritai pats populiariausias Naujojo Testamento tekstas. Ir jau pirmasis jo sakinys atskleidžia problemą, kuri persmelkia ir visą pasakojimą – istoriniu požiūriu tai yra visiškas prasimanymas, rašo focus.de.
Daugiau joks šaltinis, išskyrus Luko evangeliją, nepaliudija, kad Jėzaus gimimo laikotarpiu Augustas būtų bandęs surašyti visos Romos imperijos mokesčių mokėtojus. Ar Lukas paprasčiausiai išsigalvojo istoriją apie gyventojų surašymą? Ne visai. Maždaug po dešimties metų iš tiesų visi regiono gyventojai turėjo būti surašyti, ir gali būti, kad būtent taip, kaip nurodo Lukas Kalėdinėje istorijoje – toje vietoje, iš kurios yra kilę.
Jėzus gimė ne Betliejuje, o Nazarete
Gali būti, kad evangelistas truputį pagudravo. Yra įtarimų, kad jis „paankstino“ vietinio gyventojų surašymo datą, kad paskutinį mėnesį nėščią Mariją ir jos vyrą „išsiųstų“ keliauti į Betliejų. Juozapas privalėjo ten iškeliauti, nes žydų karaliaus Dovydo atžala privalėjo būti kilusi iš šio nedidelio miestelio į pietus nuo Jeruzalės. Tiktai taip galėjo išsipildyti Senojo Testamento pranašystė, kad Mesijas ateis iš Betliejaus.
Panašu, kad iš tiesų tokia kelionė niekada neįvyko. Kūdikėlio ėdžiose istorija taip pat tėra legenda – Marijai ir Juozapui dėl perpildytų nakvynės namų nereikėjo glaustis jokiame tvartelyje ir savo naujagimio guldyti į ėdžias. „Jėzus greičiausiai gimė Nazarete“, - sako Berlyno Humboldto universiteto teologas Jensas Schröteris. Tai nedidelis kaimas šiaurės Galilėjoje, kur būsimasis pamokslininkas ir stebukladarys praleido ir savo vaikystę.
Piemenėlių istorija nusižiūrėta nuo romėnų poetų
Istorija apie piemenis, kuriems angelas pranešė apie Mesijo gimimą ir kurie nuvyko jo pasveikinti į prakartėlę, yra visiškas išsigalvojimas. „Galimų jos prototipų galima rasti romėnų literatūroje, - sako J. Schröteris. - 4-ojoje Vergilijaus eklogėje pranašaujamas dieviško kūdikio gimimas, po kurio ateisiantis aukso amžius ir apie kurį praneš piemenys.“
Greičiausiai ten galvoje buvo turimas Romos imperatorius Augustas. Vėliau romėnų poeto Kalpurnijaus raštuose piemenys patys patiria apreiškimą apie ateinančią išganymo erą. Tai reiškia, kad jie yra dieviškos žinios adresatai, lygiai, kaip ir Luko atveju.
Bet ne tik piemenys Luko evangelijoje susiduria su angelais. Ir Marija iš dieviško pasiuntinio sužino apie būsimą nėštumą. Ir vyriausiajam kunigui Zacharijui angelas praneša, kad jo jau pagyvenusi žmona susilauks sūnaus – Jono, kuris vėliau pagarsėjo kaip Jonas Krikštytojas.
„Buvo įsivaizduojama, kad Dievas su žmonėmis kalba per pasiuntinius, - sako J. Schröteris. - Graikiškas žodis „angelos“ būtent tą ir reiškia.“
Dar Senajame Testamente angelai pasirodo kaip žinių perdavėjai. Tai gali būti Persijos ir Mesopotamijos mitų įtaka, kur sparnuotos būtybės veikė kaip tarpininkės tarp dievų ir žmonių.
Nekaltas prasidėjimas ir kūdikių žudynės
Mitinės kilmės yra ir Biblijos tvirtinimas, kad Jėzus buvo pradėtas Šventosios Dvasios, o Marija jam gimstant dar tebebuvo nekalta mergelė. Senovės Artimuosiuose Rytuose ir Graikijoje egzistavo tradicija kaip herojų ir valdovų tėvus nurodyti dievus. Evangelistas Matas, aprašydamas mergelės gimdymą, „išpildo“ ir pranašo Izaijo pranašystę, kurią pats suprato ne visai teisingai. Hebrajiškame originale kalbama apie „jauną moterį“, ir tik graikiškame hebrajiško teksto vertime vietoj jos atsiranda „mergelė“. Būtent taip tekstą suprato ir Matas.
Matas, kaip ir Lukas, rašo, kad Jėzus gimė Betliejuje – kitaip nei evangelistai Morkus ir Jonas, kurie apie jo gimimą nepateikia jokių žinių. Negana to, jis aprašo asmenis ir įvykius, kurie šiandien yra neatskiriami nuo Jėzaus gimimo istorijos. Tai išminčiai iš Rytų, kūdikių žudynės Betliejuje ir Jėzaus šeimos pabėgimas į Egiptą. Tačiau greičiausiai tai neturi nieko bendro su istorine tikrove.
Jokie istoriniai šaltiniai nenurodo, kad Erodas Didysis, valdęs Izraelį kaip karalius - Romos vietininkas, kada nors būtų surengęs kokias nors kūdikių žudynes. „Ši vieta turėjo parodyti naujagimio Jėzaus pažeidžiamumą, lygiai, kaip ir Mozės Senajame Testamente, kurio pavyzdžiu Matas vadovaujasi jį vaizduodamas“, - aiškina J. Schröteris.
Ir pabėgimas į Egiptą greičiausiai buvo evangelisto išsigalvojimas. Tikriausiai Matas norėjo šitaip „išpildyti“ kitą Senojo Testamento pranašystę.
Legendos būdingos antikinei istoriografijai
Tai, kad gimus žymiam žmogui – tokiam kaip Jėzus - danguje įsižiebia žvaigždė, yra dar vienas Senovės Rytų mitologijos motyvas. Išminčių, kurie, sekdami jos šviesa, atėjo iki Betliejaus, taip pat greičiausiai nebuvo, tačiau Mato evangelijoje, pasak teologo, jie atlieka svarbią funkciją. „Jie turėjo parodyti, kad Jėzaus gimimas buvo svarbus visiems žmonėms, ne tik žydams“, - sako jis.
Jėzus yra Mesijas, išpranašautas senuosiuose žydų raštuose – tą savo evangelijų pradžioje norėjo įrodyti Lukas, o ypač – Matas. Todėl jie turėjo istorines aplinkybes pavaizduoti atitinkamoje šviesoje.
Tačiau tuo jie nesiskiria nuo kitų savo amžininkų, todėl būtų neteisinga juos vertinti pagal šiuolaikinės istoriografijos kriterijus. Antikos laikais buvo populiaru įpinti mitinius elementus.
„Pasakojimuose apie Jėzų įpinti legendų motyvai turėjo parodyti, kad į pasaulį atėjo ypatingas žmogus“, - sako J. Schröteris.
Parengė Jurgita Noreikienė
