Kiti tiesiog ant visko ir visų pikti, o ypač ant šalies, kuri jiems suteikė galimybę dirbti ir uždirbti.
Treti teršia lietuvių vardą vogdami, žudydami ar kitaip kenkdami juos priėmusių šalių gyventojams.
Tačiau man nepatinka ir kai kurie lietuviai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, kai kurie amerikiečiai, kai kurie prancūzai ir t. t. Tai nereiškia, kad visi jie blogi. Todėl nepaisant šio viešo prisipažinimo, praėjusių Kalėdų ir ateinančių Naujųjų metų proga siūlau oficialiai išleisti į pensiją žodį „emigrantai“.
Per pastaruosius keliolika metų jis tapo nuvalkiota, negatyvumu persunkta etikete, klijuojama į kairę ir į dešinę bet kam, kas bent vienuolika iš dvylikos mėnesių negyvena Lietuvoje.
Į emigrantų kategoriją sukišami tie, kurie tik laikinai uždarbiauja užsienyje, ir tie, kurie Lietuvoje negyvena jau kelerius metus.
Tie, kurie vedė ar ištekėjo už kitataučių ir Lietuvoje nebuvo dešimtmetį, tačiau neatsisakė Lietuvos pilietybės ir sąžiningai balsuoja kiekvienuose rinkimuose, ir tie, kurie per penkerius užsienyje praleistus metus gerokai primiršo lietuvių kalbą ir nežino, kas šiuo metu yra jų gimtosios šalies prezidentas.
Emigrantai nėra vienalytė masė. Kiekvienas turėjo asmeninių priežasčių, kodėl jie išvyko laikinai ar visam laikui iš Lietuvos ir tikrai nė vienas neišvyko iš gero gyvenimo.
Didelė dalis išvykusiųjų nuolat gyvena Lietuvoje ir uždarbiauja tik dalį metų. Kiti pasilieka ilgesniam laikui ir susikuria gyvenimą naujoje šalyje. Ir nei vieniems, nei kitiems vos kirtus Lietuvos sieną nepradeda lyti aukso monetomis.
Nesvarbu, kaip emigrantų gyvenimas susiklostė po penkerių ar dešimties užsienyje praleistų metų, pradžia niekam nebuvo lengva.
Tas faktas, kad naujųjų emigrantų niekas nevežė iš Lietuvos gyvuliniais vagonais nepanaikina nežinios, skausmo, išsiskyrimo ilgesio, ekonominių nepriteklių bei jausmo, kad niekam nepriklausai ir tavęs niekas nesupranta.
Jausmas, kad esi nesuprastas ir kitoks, daug kam išlieka net ir įveikus kalbos barjerą. Be abejo, dažnas užsienyje gyvenantis tautietis pasijunta ypač prastai per Kalėdas ir kitas šeimos šventes, ypač tie, kurių artimiausi žmonės liko Lietuvoje.
Dėl to šiųmetinis arkivyskupo A. J. Bačkio kalėdinis sveikinimas ypač žeidžia užsienyje gyvenančius lietuvius.
A. J. Bačkis paragino tautiečius „ką nors padaryti dėl tų (emigrantų – M. B.) vaikų, idant ramia sąžine pasitiktume ir švęstume Kalėdas. Gal galime įtikinti šventėms namo grįžtančius giminaičius uždarbiautojus, kad jų vaikams labiau reikia tėvų nei svarų ar kronų?“
Jis taip pat leidosi į spekuliacijas apie dvasinę tuštumą, kurią neva patiria tiek emigrantai, tiek jų palikti vaikai, ir vardijo kitas emigrantų ydas.
Tiesiog nuostabu, kaip gerai šis dramblio kaulo bokšte užsidaręs, auksine kepure pasidabinęs valstybės ir lengvatikių išlaikytinis žino apie kitų žmonių jausmus ir asmenines aplinkybes!
A. J. Bačkis vadovauja pasakiškai turtingos imperijos, vardu Katalikų bažnyčia, padaliniui.
Teigiama, kad vien Vilniaus arkivyskupijai priklausančios bažnyčios ir kiti pastatai vertinami 77 mln. litų. Jai priklauso ir 40 gyvenamųjų bei negyvenamųjų patalpų, kurių vertė 33 mln. litų, o bendras šių statinių ir patalpų plotas prilygsta Kauno „Akropoliui“.
Vilniaus arkivyskupija yra turtingesnė už daugelį nekilnojamojo turto bei statybos bendrovių ir kitų privačių įmonių. Bažnyčiai nereikia turėti kasos aparatų, ji atleista nuo mokesčių, jos vykdoma buhalterinė apskaita – minimali. Lietuvos Katalikų bažnyčios iš valstybės įvairiomis formomis gaunama parama siekia milijonus litų per metus.
Nepaisant to, A. J. Bačkis per katalikams itin reikšmingas Kalėdas nepasikuklino suskaičiuoti emigrantų uždirbamų kronų bei svarų ir netgi turėjo įžūlumo juos pagraudenti už jų drąsą, išradingumą, nenorą būti aukomis ir išlaikytiniais bei rodomą rūpestį savo šeimomis.
Tuo tarpu pats arkivyskupas mėgaujasi visuomenėje užimama aukšta padėtimi, nors ir neatlieka jokios naudingos funkcijos. Jis nedirba jokio darbo (mojavimas burtų lazdele ir gausių Bažnyčios turtų valdymas su puikios gyvenimo kokybės garantija iki gyvos galvos nėra tas pats, kas keltis kiekvieną rytą į darbą ar tvarkyti savo verslą – pastaroji veikla nesuteikia jokių garantijų ir niekas pinigų ant aukų lėkštelės paprastam žmogui, o ypač emigrantui, neatneša).
A. J. Bačkis niekuomet nėra sukūręs šeimos ar turėjęs vaikų. Esu įsitikinusi, kad nors daug ką galima išmokti iš knygų ar susirasti internete, santuoka, šeima, vaikų auklėjimas nėra tos patirtys, kurias galima perimti iš knygų. Taigi, arkivyskupo kompetencija šioje srityje yra nulinė ir jo pagraudenimai – veidmainiški ir nieko verti.
Jeigu A. J. Bačkis iš tiesų būtų norėjęs palinkėti ko nors konstruktyvaus ir vengęs įžeidinėjimų, jis būtų dėmesį nukreipęs į tai, kas vyksta čia pat, Lietuvoje. Jeigu taip norėjosi, užuot pasveikinus, tautiečius moralizuoti, kodėl neparodė pirštu į dirbti tinginčius, iš valstybės pinigų prašinėjančius individus, vaikus dėl pašalpų kaip fabrike gaminančias šeimas, galiausiai, smurtaujančius prieš savo atžalas ir motinystės/tėvystės jausmą praradusius, alkoholyje ir narkotikuose paskendusius Lietuvos vyrus ir moteris?
Nejaugi įvyko kalėdinis stebuklas ir Lietuvoje išnyko didžioji dalis problemų, o tas, kurios liko, sukelia užsienyje gyvenantys lietuviai? Ar tikrai Lietuvoje nėra namų, kuriuose fizinis tėvų buvimas ne tik neatneša nieko pozityvaus vaikams, bet ir juos dar labiau luošina?
Būdamas išsilavinęs asmuo, arkivyskupas turėtų žinoti, kad daugelis sėkmingiausių pasaulio žmonių yra būtent emigrantai. Ekonomistų teigimu, ateitis priklauso žmonėms, kurie sugebės gyventi kaip tikri pasaulio piliečiai, nesusisaistę nenutraukiamais saitais su savo gimtąja šalimi.
Amerikietis Glennas Hutchinsas, vienas iš privataus investicijų fondo „Silver Lake“ įkūrėjų, sako turįs daugiau bendro su dideliu bankininku iš Afrikos nei su savo kaimynais amerikiečiais.
Aditya Mittalas, tarptautinio plieno konglomerato „ArcelorMittal“ prezidentas yra gimęs Indonezijoje, išsilavinimą įgijęs JAV, turi Indijos pilietybę ir šiuo metu gyvena Londone.
Dominicas Bartonas, vykdantysis konsultacinės vadybos firmos „McKinsey“ direktorius, yra gimęs Kanadoje, gyvena Londone, vienas jo pagrindinių biurų – Singapūre, didelę laiko dalį praleidžia Kinijoje, o svarbūs kompanijos sprendimai priimami Brazilijoje.
Įdomu, ar šiuos žmones ir jų kolegas, kurių rankose – reikšmingiausi viso pasaulio sprendimai ir stambusis kapitalas, A. J. Bačkis taip pat vadintų savo šalį ir vaikus apleidusiais, dvasiškai nuskurdusiais emigrantais?
Galbūt, kol gautų pirmą stambią auką savo Bažnyčiai. Tuomet turtingieji pavirstų „pasaulio piliečiais“, o paprasti, toli gražu ne milijonus uždirbantys užsienio lietuviai ir toliau liktų apgailėtinais emigrantais.
Švenčių proga A. J. Bačkiui linkiu rodyti pavyzdį savo bendruomenei ir turtinguosius bei tuos, kuriuos sėkmė aplenkė, vertinti vienodai, o taip pat nepamiršti, kad prieš ieškant problemų kaimyno kieme, verta apsikuopti savąjį
Galbūt per kitas Kalėdas arkivyskupas prieš sunkiai dirbančius emigrantus nukels savo paauksuotą kepurę.
