Papasakosiu, kaip čia atsidūriau, kaip Viešpats veikė mano gyvenime.
Su tikėjimu ir Dievu man susipažinti padėjo teta Salomėja. Kaime, Pasvalio rajone su pusbroliais vasarodavome ir vienas kitą mokėme maldų, atsiklupę melsdavomės prieš miegą.
Būdamas 10 metų, gavau malonę prieiti Pirmosios Komunijos.
Tėvai manęs niekada nevedė į bažnyčią. Buvo sovietmetis. Prisimenu vieną momentą. Užėjau pas draugą, ten buvo besibaigianti Kūčių vakarienė. Man buvo labai keista tai matyti. Mane pakvietė į vakarienę. Jaučiausi savo šeimos nuskriaustas.
Gyvenau netikinčioje šeimoje, nesivadovavom jokiomis tradicijomis. Tik močiutė mane laimindavo, melsdavosi už mane. Ji kartą man pasakė, kad aš užaugęs bendrausiu su kunigais, vienuoliais, dirbsiu su jais. Sakiau: „Ką čia šneki, močiut?“
O gyvenimas taip mane vedė, kaip ji ir kalbėjo. Būdamas pietų Italijoje, kalnuose pas pranciškonus vienuolius, prisiminiau tuos žodžius. Ir dabar tenka su kunigais ir vienuolėmis vesti ALFA kursus Panevėžio moterų pataisos namuose, bendrai organizuoti ekumenines pamaldas mieste. Tikrąjį Dievą atradau per Veikliųjų žmonių bendriją.
Prasidėjo verslai. Baigiau statyti namą, vyko apdaila. Daug žmonių dirbo viduje. Tuo metu turėjome pinigų. Įvyko elektros perkrova, užsidegė rūsyje sandėliuojamos degios medžiagos, skirtos automobilių filtrų gamybai.
Gaisrinės atvažiavo be vandens. Kaimynai, gaisrininkai stovi prie laiptų, visi bijo užeiti. Mačiau, kad užgesinti namą – beviltiškas reikalas. Prisiminiau močiutės žodžius, kad kai man bus blogai, turiu prisiminti kryžių ir šauktis Viešpaties pagalbos.
Parklupau visų akivaizdoje ir persižegnojęs šaukiausi, kad Dievas išgelbėtų degantį namą. Tiek pinigų sudėta! Pasisukęs pamačiau, kad žmonės ėmė gesinti savo jėgomis, netrukus ir ugniagesių mašina atvažiavo su vandeniu.
Jau po maldos pajutau ramybę – dega namas, o aš toks ramus.
Paskui vėl įsivėliau į verslą. Pinigai daro savo. Šeimoje prasidėjo neištikimybė. Tikėjimas atslūgo. Pamiršau Dievą. Kai tik nėra tikėjimo, netyrai Dvasiai yra pilna laisvė veikti žmoguje.
Gyvenome tame name, viskas susitvarkė, atsirado daug žmonių pagalbininkų, iššveitėm namą. Gyvenimas vėl bėgo. Vienas bičiulis, Darius pakvietė mane į Veiklių žmonių bendriją. Tai buvo 1998 metai.
Atvykęs pamačiau, kad veiklūs žmonės kalba apie Dievą. Man irgi pasirodė nesvetima – mano praeitis buvo susieta su Dievu.
Per bendriją ėmė vykti nuostabūs dalykai. Kartą, dalyvaudamas konferencijoje, po maldos, kai iš Amerikos atvykę vyrai meldėsi už mane, nuėjau į krantinę prie marių, kur dabar yra bažnytėlė. Ir ten, tame pušyne tekant saulei parklupdė mane Viešpats, aš pradėjau atgailauti ir atsiprašinėti Viešpaties už visas nuodėmes.
Tiek žliumbiau, kad visas apsiašarojęs atsikėliau, nusišluosčiau ašaras, padėkojau Dievui už viską, ką jis daro.
Atsimenu nuostabių dalykų, kai atsirado gyvas tikėjimas, malda. Matydavau, kai vyrai dėdavo rankas ant žmonių ir jie išgydavo, vaikai pradėdavo vaikščioti.
Kaune tėvai atvedė sūnų, paauglį su lazdom. Po maldų, po banketo tėvas išėjo nešinas lazdomis, o sūnus – savo kojomis.
Man pačiam teko melstis už savo sūnų, kai jis sunkiai sirgo, kai turėjo 40 laipsnių karščio. Viešpaties prašiau išgydymo. Kitą dieną temperatūra dingo. Vaikas pasveiko.
Taip ir dėl verslo. Ėmiausi keramikos. Vyko remontas dirbtuvėse, buvome persikėlę į namus, į garažą. Darbuotojas Antanas sirgo epilepsija. Nebuvau matęs, kaip žmonės krenta nuo šios ligos. Pravėriau duris, o jis krito nuo priepuolio.
Užuot kviesdamas greitąją, dėjau ant jo rankas, prašiau Dievo, kad išlaisvintų nuo piktojo. Baigėsi priepuolis, žmogus iki šiol dirba pas mane, nebegeria, džiaugiasi šeimos gyvenimu, nusipirko automobilį, sodą, dalį gyvenamo namo.
Mano dukra Karolina būdama 5 metukų (žinau, kad dėl mano nuodėmės, Dievas davė tai suprasti) apsirgo kraujo liga, kurios gydytojai niekaip negalėjo išgydyti. Ji gulėjo ligoninėje, tamsiai mėlynos kraujo dėmės buvo visame kūne, buvo perpilamas kraujas. Nebeturėjom vilties, kad išgis. Tada išėjęs į palatos balkoną Panevėžyje pradėjau melstis ir prašyti, kad išgydytų: „Aš tau, Viešpatie tarnausiu, išgydyk ją.“
Po trijų dienų mergaitė jau buvo išrašyta iš ligoninės. Šlovė Viešpačiui, kad taip nuostabiai išgydė mano vaiką. Dabar ji pati tikinti, dalyvauja tarptautinėse misijose, savanoriauja krikščioniškuose renginiuose, šoka tautinius šokius.
Per vieną tokį ji irgi patyrė išgydymą. Visa pėda buvo nusėta karpomis. Visaip gydėme. O po jos savanorystės Lietuvos jaunimo dienose Panevėžyje karpos pačios nunyko.
Dabar gyvename meilėje. Galime džiaugtis būdami kartu.
Šlovė Viešpačiui už tai, dėkoju Jam.
