Skamba keistai? Primena nacių eksperimentus? J. Urbono atrakciono modelis itin tikslus, moksliškai pagrįstas ir realiai įgyvendinamas, tačiau mirties karuselės kūrėjas ramina: „Mano kalneliai niekada nebus pastatyti.“
Atrakcionų parkas – vietoje darželio
Vaikų darželio Julijonas niekada nemėgo, kur kas smagiau buvo sukiotis tarp atrakcionų, kur dirbo tėvas. „Nuo mažens mačiau ne tik, kaip veikia patys mechanizmai, bet ir kaip keičiasi žmonių pramogų įpročiai“, – vaikystę prisimena Julijonas. Stebėdamas tobulėjančias karuseles jis sugalvojo tai, ko patobulinti negalėtų niekas – sukurti paskutinės kelionės linksmuosius kalnelius.
Būtent linksmieji kalneliai tapo ir lietuvio mokslo objektu. Vilniaus dailės akademijoje įgijęs dizaino bakalauro ir magistro laipsnius, mokytis toliau Julijonas išvyko svetur – šiuo metu rašo disertaciją Londono karališkajame menų koledže. „Lietuvoje mokslas pagrįstas teorinėmis tezėmis, o aš visada mėgau konstruoti praktiškai“, – pasirinkimą mokslus tęsti Jungtinėje Karalystėje aiškino J. Urbonas.
Gimtosios Klaipėdos atrakcionų parko rekonstrukcija tapo ir lietuvio bakalauro diplominiu darbu – seną sovietinį pramogų kompleksą dizaineris pavertė nedideliu mobiliu karuselių rinkiniu, vėliau jis keliavo po šalies miestus. „Sovietmečio karuselei pagaminti buvo sunaudojama tiek metalo, kiek prireiktų tankui“, – prisimena pašnekovas.
Primena skrydį lėktuvu
Pasivažinėjimą linksmaisiais kalneliais galima palyginti su skrydžiu lėktuvu, kada orlaiviui manevruojant žmogaus kūne kraujas subėga į kulnus, jo beveik nelieka smegenyse, ir žmogus alpsta.
„Tas pats vyksta mano kalneliuose – pasivažinėtojas pirmiausia pakyla į aukštą bokštelį, o tada 500 metrų atkarpa staigiai krenta žemyn ir patenka į kilpą“, – karuselės principą dėsto Julijonas. Anot jo, žmogui numarinti prireiktų ne daugiau kaip 2-3 kilpų, bet „dėl viso pikto“ modelyje jų yra daugiau.
Momentas prieš apalpstant labai epizodinis, bet svarbus tuo, kad žmogus patiria euforiją – tampa savotišku kvaileliu, nes smegenys susikoncentruoja į prarastą ryšį su kūnu. Į pilotų ir astronautų laboratorijas lietuvis tam ir brovėsi – kad sužinotų, kiek būtent trunka minėta akimirka. „Laikas individualus, bet visi sutiko, kad pasivažinėtojui numarinti reikėtų ne mažiau kaip 30 sekundžių ir ne daugiau kaip poros minučių“, – sako pašnekovas.
Pats suptis nemėgsta
Grėsmingos metalo konstrukcijos, beprotiškas greitis, žmonių riksmai atrakcionuose jam visada kėlė slogų įspūdį. „Pats suptis niekada nemėgau, – prisipažįsta dizaineris. – Nuo vaikystės karuselės sukelia tik pykinimą.“ Juokaudamas J. Urbonas prideda, kad tai vadina profesine liga.
Rašydamas disertaciją lietuvis kurį laiką keliavo po įvairius pasaulio atrakcionų parkus, juos išbandydavo. Po tokios praktikos J. Urbonas įsitikino, kad ir nuo pykinimo galima įgyti imunitetą. „Pakanka supantis žvelgti į vieną tašką ar tiesiog neprarasti erdvės pojūčio, jausti kūno padėtį“, – patirtimi dalijasi dizaineris.
J. Urboną nuo mažens labiausiai iš visų karuselių žavėjo būtent linksmieji kalneliai, juos vyras vadina „karuselių karaliumi“ - jie vieninteliai taip virtuoziškai judina mūsų kūną erdvėje.
Pramoga, lepinanti ne tik akis
Dizaineris iki šiol stebisi, kaip toks, regis, paprastas įrenginys, kaip karuselė, sukelia efektingą poveikį, kaip nė viena iš kitų pramogų. „Į atrakcioną pasineriame visu kūnu, o visi kiti laisvalaikio leidimo būdai telepina akis – kinas, knygos, pasivaikščiojimai“, – mintimis dalijasi J. Urbonas.
Mirties karuselę lietuvis tikina pasirinkęs ir kaip metaforą, simbolizuojančią akių kultą. „Kūnas yra tarsi amputuotas nuo regėjimo, todėl mirties karusele bandau priminti, kad egzistuoja ir kiti potyriai“, – sako pašnekovas.
Galimybė į kūrybinį procesą įtraukti ne tik akis J. Urboną paskatino ir renkantis dizainerio kelią. Anot jo, rašytojus apriboja žodis, popierius, knyga, kino režisieriai yra „įsprausti“ į ekrano rėmus, o dizainas leidžia dirbti su bet kokiomis medžiagomis ir sukurti gyvą istoriją tiek su medžiaga, tiek su publika. „Dizainas leidžia ne tik skaityti ar matyti, bet paliesti, patirti, paskanauti, užuosti“, – savo pasirinkimą aiškina lietuvis.
Negana to, Julijonas mirties karuselės modeliu teigia kuriantis naujus dizaino žanrus. „Jei egzistuoja siaubo literatūra ar kinas, kodėl negali būti toks žanras ir dizaino srityje?“ – klausia lietuvis.
Mirtis – maloni ir elegantiška
Kurdamas mirties karuselę dizaineris lankė ne tik atrakcionų parkus, bet ir kosmonautų bei pilotų laboratorijas, medicinos įstaigas. Išbandė įvairias mašinas, tarp kurių buvo ir vadinamoji Barnėjaus mašina, priverčianti tiesiog apsivemti.
Ne vienas fiziologas, tyrinėjęs eutanaziją, priėjo prie tos pačios išvados – „maloniausia“ mirtis ir yra vadinamoji smegenų hipoksija arba uždusimas. Be to, į nualpimo stadiją žmogus pagal J. Urbono modelį iš euforijos labai palengva, natūraliai, be jokio streso pereina dėl savotiškos kvailumo būklės – tiesiog nesuvokia, kas vyksta.
Lietuvis primena, kad žmogaus gyvenimo pabaigą žyminčios apeigos gali būti labai skirtingos – mirtį švenčia daugelis Afrikos tautų, kai kurios gentys mirusiojo kūną net girdo.
Nori atgaivinti ritualą
Šiuolaikinės legaliai veikiančios eutanazijos sistemos, Julijono manymu, yra bedvasės – žmonėms tiesiog suleidžiama mirtina vaistų dozė, taigi mirtis nesiskiria nuo bet kokios kitos medicininės procedūros. Dizaineris sako, kad kurdamas eutanazijos mašiną galėjo pasirinkti paprasčiausią centrifugos principą, bet „kalneliai savo architektūriškumu įprasmina visą mirties ritualą“.
Laidotuvių ritualai – deginamos žvakės, merkiamos gėlės, valgomi gedulingi pietūs – leidžia mums susitaikyti su netektimi.
Lietuvis cituoja užsienio atrakcionų entuziastus, kurie į karuselių parkus eina dažniau nei į bažnyčią, o po pasivažinėjimo grįžta „pailsėję, įgavę naujų jėgų ir pasikrovę dvasiškai“.
Primena žmonių populiacijos problemą
J. Urbonas sutinka su tais, kurie teigia, kad žmonijos evoliucija pasiekė piką. „Tikiu, kad mūsų galimybės ribotos“, – sako dizaineris, savo eutanazijos mašinos modeliu savotiškai žymintis progreso ribą. Juokaudamas jis cituoja vieną atrakcionų inžinierių, kuris teigia, kad tobula karuselė yra ta, į kurią išsiųsti žmonės nebegrįžta.
Dizaineris savo sukurtu atrakciono modeliu primena ir žmonių populiacijos problemą. „Tobulėjant medicinai, gyvename vis ilgiau. Ar nuo gyvenimo nepavargsime?“ – vieną airių filosofą cituoja Julijonas, teigdamas, kad augantis pasaulio žmonių skaičius ateityje problemą tik aštrins.
Mirties karuselės modeliu dizaineris sako norėjęs paskatinti visuomenės diskusijas. „Aš eutanazijos klausimu esu neutralus“, – tikina kūrėjas, neneigiantis, kad sulaukia ir keistokų savanoriškų prašymų tapti pirmaisiais kalnelių bandytojais.
Pasivažinėjimas nebūtinai paskutinis
Dizaineris pasakojo, kad nors techniškai linksmuosius kalnelius konstravo taip, kad jais pasivažinėti būtų galima tik sykį, būdų išvengti mirties vis dėlto yra. „Vienas lėktuvo pilotas juokavo, kad šis pasivažinėjimas tikrai nebūtų paskutinis, jei žmogus dėvėtų vadinamąsias G kelnes“, – šypsosi J. Urbonas.
Tokios kelnės manevruojant prisipučia arba prisipildo hidraulinio skysčio, taip suspausdamos raumenis ir neleisdamos kraujui sutekėti į kulnus.
Vienas komentatorius moksliniame tinklaraštyje taip pat pastebėjo, kad kalneliai mirtini nebūtų ir amputuotiesiems, mat būtent į apatines galūnes sutekantis kraujas priverčia nualpti. Mokslinės kritikos J. Urbonas susilaukė ir daugiau. Kosmonautikos ekspertai sako, kad dizainerio karuselė pasivažinėtojui euforijos anaiptol nesukeltų – priešingai, trūkinėjantys vidaus organai ar kraujagyslės sukeltų žvėriškus skausmus. Lietuvis tokios galimybės neatmeta, bet primena, kad ilgai išlikti sąmoningam karuselėje nepavyktų niekam.
Interpretacijos skirtingos
Atrodytų, šokiruojančios idėjos autorius turėtų susilaukti ir smerkiančių interpretacijų, bet, kaip pats pasakoja, viskas priklauso nuo konteksto. „Belgijoje, kur eutanazija yra legalizuota, mirties karuselė sudomino kaip fantastikos modelis“, – pasakojo J. Urbonas. Ten lietuvio projektas buvo apdovanotas Naujųjų technologijų meno prizu.
Lietuviai, vos išgirdę apie mirties karuselę, reaguoja į tai arba kaip į pokštą, arba kaip į pajuoką iš savižudybės. Lietuvis tikina konsultavęsis ne su vienu psichologu, jie visi tvirtino tą patį – neutralus ir dalykiškas detalus kalbėjimas apie mirtį savižudžius paskatina įvertinti gyvybę.
J. Urbonas priminė Japonijoje išleistą knygą „Savižudžio gidas“, kuri tapo bestseleriu. Knygoje detaliai aprašomi visi savižudybių būdai, taigi tai tarsi turėtų jas paskatinti, bet taip nenutiko. Mirties karuselę sukūrusio lietuvio manymu, nereikia bijoti apie tai kalbėti, nes būtent paslapties ir tabu efektas dar labiau masina paauglius. „Tik nereikia padauginti emocijų ir didaktikos“, – pataria J. Urbonas.
Naujausias planas – suvaldyti sapnus
Gravitacija Julijonas domisi ir toliau, ypač – vadinamaisiais gravitaciniais sapnais, kuriuose sapnuotojas skraido, krenta, levituoja. Dar 9-ajame dešimtmetyje sapnus tyrinėjantis mokslininkas iš Kanados, šiuo metu bendradarbiaujantis su Julijonu, atliko seriją eksperimentų, kuriuose miegantys žmonės buvo supami specialiose lovose. Buvo nustatyta, kad tokios sūpuoklės ne tik išprovokuodavo gravitacinius sapnus, bet ir sukeldavo sąmoningumą sapne.
Julijonas surinko keletą panašių įrenginių ir rengiasi juos rekonstruoti. Nors sąmoningų sapnų teorijos tarp psichologų populiarios jau seniai, lietuviui įdomiausia, kaip jas perkelti į kiekvieno miegamąjį. Jau po kelių mėnesių vienoje Londono galerijoje lankytojai tai galės išbandyti praktiškai. Kam reikia valdyti savo sapnus? „Kontroliuodami juos galėtume išvengti slegiančių košmarų, kitiems tai būtų tiesiog pramoga“, – apie tokių sapnų naudą pasakoja Julijonas.
Baigdamas pokalbį lietuvis primena, kad kuriamais projektais pirmiausia siekia išplėsti dizaino supratimo ribas ir paskatinti visuomenę drąsiai diskutuoti. „Mano kalneliai realybe nevirs ir žmonės jais nevažinės, man pakanka apie tai papasakoti ir paskatinti kiekvieną bent susimąstyti, kokį jausmą sukeltų, tarkime, miesto pakraštyje stovinti mirties karuselė“, – sako J. Urbonas.
Anot jo, fiktyvus dizainas suteikia išskirtinę laisvę saugiai ir pigiai iškelti nepatogias problemas ir patikrinti kad ir pačias radikaliausias bei ambicingiausias idėjas. Visuomenės reakcija, komentarai, kritika, gandai ar koks tas atsakas bebūtų – tai tam tikra „už“ ar „prieš“ balsavimo sistema, kiekvieną iš mūsų įtraukianti į ateities kūrimą.
