Pastebėjau tendenciją, kad gruodį ypač suintensyvėja skundai, esą Lietuvoje orai – patys nedėkingiausi visame pasaulyje. Nors šalies klimatas nuolat užkliūna po pasaulį bent šiek tiek pasibasčiusiems lietuviams, susidaro įspūdis, kad gruodžio mėnesį tauta tiesiog netenka kantrybės. Pradedama sutartinai ūbauti, esą gyventi mūsų šalyje neįmanoma vien dėl prasto oro: tamsu, saulė ištisomis savaitėmis nepasirodo, o kur dar nuolatinis speigas... Tarsi visur kitur – tikras rojus žemėje.
Tie, kas vaikšto pėsčiomis, skundžiasi nuolat šlapiomis kojomis ir nevalytais šaligatviais. Turintys automobilius keikia sniego pridrėbusią nedėkingą gamtą, nes reikia atsikasti takus iki garažo ar gremžti sniegą nuo lauke laikomo automobilio stogo. O kur dar nevalos kelininkai, kurie arba nesuskumba nuvalyti kelių, arba priberia per daug druskos ir kėsinasi pribaigti ir taip rūdimis išbertą „golfuką“.
Tikra tiesa, Lietuva – ne tropikai, bet kam šovė į galvą įtikinti plačiąsias šalies mases, kad ten, kur šilta, būtinai geriau? Viena yra išvykti žiemą atostogų kelioms dienoms ar, jei kišenė leidžia, kelioms savaitėms, į šiltus kraštus. Tai – puiki ir sveikintina idėja. Trumpam išvykus į šiltus kraštus, iš tiesų lengviau ištverti šaltąjį periodą. Tačiau įdomu, kiek iš tų garsiausiai besiskundžiančių mėgino tame neva dieviškame klimate ne atostogauti, bet gyventi ir dirbti?
Imkime kad ir Majamį (JAV), kuriame gyvenu pastaruosius trejus metus. Puikus miestas atostogoms su draugais. Tačiau tikrai ne ideali vieta nuolatiniam gyvenimui. Kalėdos ant nosies, o lauke vos ne 30 laipsnių karščio ir sunkiai pakeliama drėgmė. Dedi kelis žingsnius ir ima žliaugti prakaitas.
Kandžiojasi sąskaitos už šildymą? O ar kada pagalvojote, kad gyvenant šiltame klimate teks mokėti už buto vėsinimą. Kuo karštesnis ir drėgnesnis klimatas – tuo didesnė sąskaita už buto ar namo vėsinimą.
Su Meksika besiribojančiame pietiniame Teksase (JAV) karštis esą lengviau pakeliamas, sausesnis, bet vis tiek – nuolatinis karštis. Trys mėnesiai atokvėpio – čia geriausiu atveju. Likusius metus – karštis ir nuolat įkyriai besikandžiojantys uodai.
Pietinė Kalifornija – beveik idealu, bet ne tropikai. Vasaros palyginti vėsios, Ramiojo vandenyno vanduo – šaltokas. Pavasarį ir žiemą visuomet būna kelios savaitės vėsaus oro, palydimo didelių vėjų, o kur dar nuolatinis virš Los Andželo kabantis smogas.
Daugelio išsvajotas San Franciskas taip pat toli gražu ne rojus. Nei normalių vasarų, nei „tikrų“ žiemų; amžinas drungnas pavasaris. Jei dar pasižiūrėtume į nekilnojamojo turto kainas – San Francisko oras tikrai nevertas milijonų.
Su šalčiu ir tamsa galima kovoti. Esama įvairiausių fototerapinių lempų, galiausiai, elementarūs jogos pratimai, kaip ir bet kokia reguliari mankšta, padedanti kovoti su žiemos depresija. Maža to, daugelis besiskundžiančiųjų Lietuvos klimatu nepagalvoja, kad net ir šiltuose kraštuose žiemą taip pat temsta anksti, todėl jei net Lietuvos klimatas stebuklingu būdu taptų tropinis, žiemą vis tiek neišvengiamai anksčiau temtų ir vėliau švistų.
Lietuvos, kaip ir daugumos išsivysčiusių, kompiuterius ir išmaniuosius telefonus maigančių visuomenių, pagrindinės problemos slypi žmonių galvose, o ne realiose gyvenimo sąlygose.
Pasaulio kontekste Lietuvos klimatas – labai normalus. Puikūs keturi metų laikai, nekarštos vasaros, ilgi ir gražūs pavasariai. Šalies neniokoja nei uraganai, nei tropinės audros ar žemės drebėjimai. Jei sekdami stereotipinio lietuvio pavyzdžiu norime surasti kam blogiau – toli ieškoti nereikia. Kaimyninėje Švedijoje dabar temsta apie antrą valandą dienos.
Taigi visiška netiesa, kad gyventi Lietuvoje neįmanoma dėl blogo klimato. Išmušus šį argumentą iš po kojų ir susvyravus rypavimų piramidei, paprastai man būna atšaunama, kad niūros mintys metų pabaigoje dažną lietuvį kamuoja dėl to, kad esą nėra pinigų, mokesčiai už šildymą – nepakeliami, o minimali alga nebus pakankama tol, kol ji nepakils bent iki 2000 litų.
Kaip visuomet, tokiais atvejais verta ištraukti galvą iš natūraliomis trąšomis nubarstyto lietuviško dirvono ir pažiūrėti į savo situaciją šiek tiek globaliau. Kaip ir diskusijos apie klimatą atveju, verta prisiminti seną patarlę, kad visur gerai, kur mūsų nėra.
Bendra gyvenimo kokybė Lietuvoje irgi tikrai ne prasčiausia. Nereikia valandų valandas kamuotis transporto spūstyse, atstumai – juokingai maži, viešasis transportas puikiai išplėtotas, o didmiesčiuose apskritai galima į reikiamas vietas nueiti pėsčiomis. Oro užterštumas menkas, palyginti su Amerikos didmiesčiais. O ką jau kalbėti apie Azijos megapolius, kur milijonai žmonių kvėpuoja lėtai į kapus juos varančiais nuodais.
Net ir skurdžiausiose kaimo vietovėse netrūksta dirbamos žemės, kur bet kas, kas netingi, gali užsiauginti savų, ekologiškų daržovių kiek tik širdis geidžia. JAV ūkininkų turguose už daržoves be chemikalų ir mėsą be antibiotikų iš prabangių miestų rajonų suvažiavę baltarankiai pasiryžę mokėti kelis, o kartais ir keliolika kartų brangiau. Beje, vis daugėja amerikiečių, kurie po darbo prabangiame biure eina namo laistyti kieme augančių pomidorų, jeigu tik prie namo turi lopinėlį žemės.
Maža to, net ir didžiausias Lietuvos skurdžius yra tikras laimės kūdikis. Vidutinės planetos gyventojo pajamos – vos 3200 Lt. per metus. Jeigu Lietuvoje vidutinis atlyginimas padidės iki 1000 Lt per mėnesį, kaip žada naujoji Vyriausybė, tokiu atveju net didžiausias dirbantis mūsų šalies skurdžius priklausys maždaug 32 proc. turtingiausių pasaulio gyventojų. Vadinasi, beveik 4,5 milijardo žmonių gyvena blogiau nei jis ar ji.
Taigi artėjančių Kalėdų proga linkiu Lietuvos gyventojams vertinant savo pasiekimus ir nelaimes neprarasti globalaus mąstymo. Jeigu dieną pradėtume ne knaisiodamiesi vietinėse intrigose ir rypuodami dėl dar vienos kokio nors politiko suktybės, o skaitydami pasaulio spaudą, suvoktume, kad Lietuvoje gyventi ne taip jau ir blogai.
