Pirmoji pokalbio su rinktinės „Aras“ derybininku dalis sulaukė didelio lrytas.lt lankytojų susidomėjimo. Portalas pateikia antrąją pokalbio su patyrusiu pareigūnu dalį.
Žinoma, pagrindinė interviu sąlyga – šio žmogaus tapatybė negali būti atskleista.
– Ar teroristai žino, su kuo derasi?
– Įprastose procedūrose derybininkai neslepia, kas jie tokie. Derybininkas prisistato, pasako savo vardą. Gal kiek mažiau įprasta pasisakyti pavardę.
– Ar būna situacijų, kai derybininkas gali būti visiškai tikras, kad pagrobėjas nieko nepadarys įkaitams?
– Derybininkas visuomet privalo mąstyti lanksčiai ir žinoti, kad gali būti ir taip, ir taip. Niekad negali būti tikras. Pagrindinis derybininko darbo įrankis – galva. Mąstymas, protas, situacijos vertinimas.
Vienas iš darbo užduočių šalia derėjimosi yra stebėti nusikaltėlį. Bandoma analizuoti ir bandyti nuspėti, ką tas žmogus darys ir kokia jo būsena. Tam yra pasikviečiami specialistai, pasitelkiama pačių derybininkų patirtis. Analizuojama ir bandoma daryti išvadą, pavyzdžiui, teroristas lyg ir grasina, bet nėra nusiteikęs sužeisti ar nužudyti.
Yra tam tikri punktai, pagal kuriuos derybininkas gali spėti, jog tikimybė, kad bus naudojama prievarta, mažėja. Tačiau niekada negalima sau pasakyti: „Ne, ne, jis nešaus.“ Tai būtų didelė klaida, kuri gali kainuoti žmonių gyvybes.
– Ar pasiteisina nusikaltėlių artimųjų iškvietimas į derybas?
- Yra atskira taktika, kai deryboms naudojamas trečiasis asmuo. Tai labai rizikingas dalykas ir retai kada ši praktika taikoma, nes neįmanoma kontroliuoti trečiojo žmogaus, nežinai, ką jis pasakys.
Tokia praktika naudojama tik tada, kai jau niekas nepadeda.
Tada derybininkas stengiasi, kad situacijos valdymas neišslystų iš rankų. Užtat šie žmonės gali būti geras informacijos šaltinis apie nusikaltėlį.
Nebūtinai į derybas kviečiami tik artimieji. Kartais į derybas gali būti pakviestas žmogus, kuris nė nepažįsta pagrobėjo. Pavyzdžiui, gali būti pakviestas pagrobėjo vertinamas autoritetingas žmogus. Tačiau visa tai sprendžia komanda ir vadovas.
Negalime kažko nedaryti ar daryti vien tik dėl to, kad tai parašyta vadovėlyje. Tuo atveju mes sau tik patys apsunkintume situaciją.
– Koks žmogus galėtų būti derybininku?
– Derybininku negimstama. Žmonės gali tik turėti reikiamų savybių, kurios būtinos deryboms, o tada prasideda mokslai.
Derybininkais gali tapti žmonės, kurie įsijaučia į pašnekovą būseną ir moka kalbėtis, geba užjausti, yra tolerantiški, o svarbiausia – moka klausytis. Derybininkas nėra psichologas. Tai pareigūnas, kuris moka derėtis, yra išmokytas taktikos, turi praktikos ir – pageidautina – turi gyvenimo patirties bei yra stabilus emociškai. Derybininkas – kaip ir vynas: kuo jis „senesnis“, tuo geresnis.
Tai turi būti labai kantri asmenybė, gebanti atlaikyti aplinkos ir savo emocijas. Spaudimas iš nusikaltėlio pusės būna didžiulis, be to, tas spaudimas gali būti jaučiamas ir iš vadovybės pusės. Jis turi sugebėti parinkti žodžius ir kartu pats atsilaikyti visų nepasiuntęs į tolimus kraštus.
Derybininkais retai kada gali tapti policininkai. Jie gali būti nebent kaip patarėjai. Daug kas stebisi, kodėl derybininkais negali būti psichologai. Jie kitaip mąsto. Jų pasaulio matymas ir aplinkos suvokimas yra kiek kitoks nei pareigūno. Kaip pavyzdys galėtų būti paklusnumo elementas.
Jie gali būti puikūs komandos nariai, tačiau negali būti pagrindiniai tarpininkai tarp policijos ir teroristo. Psichologas derybose gali užklimpti savo žinių bagaže ir vietoj derybų gali prasidėti nusikaltėlio psichologinio konsultavimo seansas.
Psichologus ruošia padėti žmogui, o derybose nereikia pamiršti, kad kitoje barikadų pusėje yra teroristas. Todėl tas noras padėti žmogui gali pradėti kliudyti. Derybininkas visuomet privalo išlaikyti pareigūno poziciją.
Geriausias variantas, kai derybininkų grupės funkcionuoja pačiuose antiteroristiniuose padaliniuose. Tada jie žino taktiką, jie bendrauja su šturmuotojais, snaiperiais. Arba jie gali būti kitoje policijos struktūroje, tačiau privalo vis vien turėti labai artimus ryšius su antiteroristiniu būriu.
– Kokie pavojai gali tykoti derybininko?
- Yra toks Londono sindromas – kai derybininkas pereina į nusikaltėlių pusę. Kad taip neatsitiktų, pagrindinį derybininką prižiūri žmonės iš komandos.
Kartais būna, kad jis pradeda labai atvirai palaikyti teroristų pusę. Tada komanda privalo laiku perspėti apie gresiantį pavojų ir gal netgi pakeisti derybininką. Bet taip būna retai, nes mes ruošiamės tam stebėdami save.
– O kada derybos laikomos žlugusiomis?
– Kai prasideda šturmas. Kol kalbama, tol derybos nelaikomos žlugusiomis. Jeigu derybos vyksta – vadinasi jos sėkmingos. Situacija kontroliuojama, nenaudojama jėga nei iš vienos, nei iš kitos pusės.
Net jeigu teroristas nušauna vieną iš įkaitų, derybos nenutraukiamos. Viskas priklauso nuo situacijos. Derybininkas bando derėtis. Sprendimą, kada derybos baigiasi, priima ne jis. Visuomet yra galimybė susitarti, ir derybininkas turi ja pasinaudoti.
Derybininkas deryboms turi tiek laiko, kiek jam reikia, tačiau tą laiką bet kada gali apriboti vadovybė.
– Kodėl derybininkai dažniausiai būna vyrai?
– Tai nevisiškai teisingas teiginys. Standartiškai derybininkų grupės yra mišrios. Visuomet bandoma derybininkų grupėje turėti vieną–dvi moteris. Gal tas neženklus skirtumas yra atsiradęs dėl to, kad policija nuo seno yra vyriška profesija ir tik dabartiniais laikais ta situacija keičiasi.
Kartais derybose geriau pasitelkti moteris, kartais – vyrus. Kiekvienas turi savo pliusų ir minusų. Moterys kartais jautresnės, kartais joms geriau sekasi suprasti nusikaltėlį. Pavyzdžiui, policijos nepilnamečių apylinkės inspektorės ne veltui dažniausiai yra moterys.
– Įkaitų dramų pasitaiko retai. Kaip derybininkai treniruojasi?
– Pagrindinis derybininko darbas yra mokymasis. Bandymas aptarti galimas situacijas, jas perdirbti, pačios derybos. Derybininkas pats turi daug domėtis. Labai daug mokytis, skaityti. O mūsų padalinyje derybininkai papildomai atlieka dar ir kitas funkcijas – užsiima informacijos analize, atlieka kai kurias administracines bei organizacines funkcijas.
Kaip jau minėjau, rinktinė aktyviai bendradarbiauja tarptautinėse organizacijose – ATLAS, EUNAT. Mes nuolat tobulinamės įvairiose tarptautinėse derybininkų konferencijose, seminaruose. Yra net galimybė internetu su kolegomis iš užsienio dalytis savo patirtimi ar aptarti naujausias operacijas.
– Kaip vyksta atranka į derybininko poziciją?
– Standartinės atrankos „Aras“ neturi. Dažniausiai derybininkais tampa žmonės iš rinktinės vidaus. Stebime, kurie galėtų ir norėtų jais tapti. Nebūna jokios prievartos. Svarbu noras. Tada jie yra kviečiami į pradinius kursus. Daug kalbama, bendraujama, daromi interviu – kaip jis tai įsivaizduoja, ar jis tikrai nori. Bandoma įvertinti jo savybes, asmenybę. Daromi tyrimai, testai.
Jeigu viskas gerai, jis patenka į įvadinį kursą ir žiūrima – gali jis ar negali. Kai kurie tik po tam tikro laiko atsiskleidžia, paaiškėja, kad negali dirbti šio darbo. Kurį laiką toks žmogus būna stebintysis – žiūri, kaip treniruojasi pagrindiniai derybininkai. Tada po truputį įvedamas į pagrindinę grupę, padeda derėtis, po kurio laiko ir pats pradeda derėtis. Visa tai vyksta lėtai, bet niekada nesustojama mokytis.
– Ar derybininko patirtis ir mokėjimas derėtis, manipuliuoti žmogumi tyčia ar netyčia neišlenda asmeniniame gyvenime ir bendravime su kitais žmonėmis, kolegomis, viršininku?
– Aš manau, kad kol jaunas esi, to pasitaiko dažniau, o vėliau subręsti ir tokių situacijų mažėja. Iš kitos pusės, visi mes gyvenime naudojame kažkokius manipuliacijos elementus, bandome vadovauti, motyvuoti.
Tačiau tai jau nevyksta tikslingai ir kryptingai. Netgi atvirkščiai – tokios pamokos praverčia pačiam apsisaugant. Kai žinai manipuliacijos metodus, tavimi daug sunkiau pasinaudoti.
- Ačiū už pokalbį.
