Tačiau pasirodžius straipsniui apie laimę po Indijos saule atradusią lietuvę, paaiškėjo: ištekėti už azijiečio ir sukurti su juo darnią šeimą daliai lietuvių atrodo kur kas didesnė gėda ir siaubas, nei likti „neženotai“. Taip į lrytas.lt reportažą iš Delio reagavo kaip reta vieningi komentatoriai.
Pyktį jie atskiedė iškreipto patriotizmo grimasomis: atsidavei užsienio piliečiui – išdavei tėvynę, retini tautos ir, svarbiausia, baltosios rasės gretas. Žodžiu, esi šliundra, susidėjusi su beždžione.
Kaip rusiškų turgaus dainuškų priedainiai kartojasi ligotos fantazijos motyvai: motina – asilė, pagimdžiusi „babajukę“; vis tie aborigenai anksčiau ar vėliau pagrobia vaikus; gali į sveikatą tuoktis su užsieniečiu, bet tik su krikščioniu ir baltos rasės, o ne su kažkokiu juodžiu; išprususių Indijoje nebūna, visi ten beždžionės; reikia pakaitomis atsiduoti vyrui ir uošviui, nes tokios ten šeimyninės tradicijos; moteris, gyvenanti su laukiniais ir beždžionėmis, yra baltoji šiukšlė. Ir daugybė kitų gintarinės tautos mentalitetą, tarsi atvirą žaizdą, iš arti parodančių gličių įžvalgų.
Tiesa, jų nei čia minimai, nei bet kokiai kitai straipsnio herojei nereikėtų priimti asmeniškai. Kliūva visoms be išimties, gyvenančioms su bent truputį kitaip nei tradicinė šio krašto vyrija atrodančiais.
Tokiems interneto komentatoriams neverta mėtyti perlų įrodinėjant, kad jie patys yra laukiniai palyginti su Azijos (ne tik Indijos) gyventojais, priklausančiais aukštesniems socialiniams sluoksniams.
Pasakoti arogancijos užvaldytiems dvasiniams nebrendyloms, net ir apsikarsčiusiems diplomais bei moksliniais laipsniais, apie ypatingą senųjų Rytų civilizacijų palikimo vertę, kartu priminti, kad mes patys iki šiol naudojamės rytiečių išradimais ir jiems atskleisti skirtingas ten kunkuliuojančio gyvenimo puses – tas pats, kas išskleisti pasaulio žemėlapį ir istorijos vingrybes pradėti kuo rimčiausiai aptarinėti su žindukliu.
Ir galiausiai visiškai beprasmiška mėginti išaiškinti, kad jei tamstos sesuo ar kaimynė iš bažnytkaimio, kuriame užaugai, dabar pluša sekso paslaugų teikėja Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje ar Turkijoje, dar nereiškia, kad visos tautietės į anuos kraštus traukia parsiduoti kamasutros pozomis.
Menkystoms didelį pasipiktinimą sukėlė straipsnis apie už indo ištekėjusią lietuvę vien jau tuo, kad mano pašnekovė – ne kokia nors į fizionomiją botokso prisivariusi glamūrinė čiučiundra, o aukštąjį išsilavinimą įgijusi, ganėtinai plačios erudicijos, diplomatiniame korpuse dirbanti mergina.
Juk tie, kurie ją kaltina paleistuvyste, mišrūnų veisimu ir spjūviu baltiesiems į veidą, iš tiesų tikėjosi istorijos apie apsukrią konsumatorę, prostitutę ar šviesiaplaukę pupytę, išvykusią pastraksėti ir išsiriesti prie mėlyno baseino turėklų. Jiems visai neįdomu pažinti svetimas tradicijas, kažką nauja sužinoti apie kultūrinius skirtumus.
Tokių skaitytojų nei jausmai, nei intelektas neaprėpia platesnio horizonto. Būtent dėl to juos ne juokais erzina straipsnio herojės pastebėjimas, kad Indijoje vyraujanti didelė kultūrų ir požiūrių įvairovė užtikrina didesnę laisvę žmogui rinktis ir matyti daugiau kelių.
Tolimos, milžiniškos teritorijos, svetimos kalbos, akistata su kitos kilmės, o ypač – tikėjimo žmonėmis baugina savo kiaute patogiai tūnančius ir už nuosavo kiemo aptvaro neišlendančius šliužus. Tad ir istorinių, socialinių sąlygų padiktuotos emigracijos jie išvis nepripažįsta kaip natūralaus, dinamiško, visa apimančio XXI amžiaus reiškinio.
Bet dalis plūstančiųjų Lietuvos „išdavikes“ bei „parsidavėles“ patys tūno vagonėliuose ir bendrabučiuose. Tiesa, ne gimtajame sodžiuje. Skirtumas nuo jų smerkiamų tautiečių tik tas, kad anie emigravo dėl didesnių perspektyvų juodo darbo tyruose, o ne meilės ar pasaulio pažinimo troškulio genami. Ir gyvena ne taip gerai.
Dar tarp anoniminių pikčiurnų ir nevykėlių įsisukę tokie į svetimus kraštus nutekėjusias tėvynaines menkinantys paukščiai, kurie pučiasi ereliais ir mačo, o iš tiesų yra viso labo valkataujantys žąsinai, visiškai suskystantys bet kurioje sudėtingesnėje gyvenimo situacijoje.
Yra ir tokių keikūnų, kurie kitataučiams, nugvelbusiems geltonkases Baltijos dukras, pavydi paprasčiausių dalykų: tvirtesnio sudėjimo, stoto, kitų fizinių duomenų.
Tik nereikia guostis įtikinėjant, kad riebiausi keiksmai, įspūdingi palinkėjimai ir grasinimai lietuvėms, atidavusioms savo širdį kitų žemynų gyventojams, – vien mažutės, tik beraštės, bukos ir visiškai degradavusios tautos dalelės atsitiktinai išsprūdusi tuščia emocija.
Žinoma, pasitaiko atvejų, kai gyvuliškais epitetais bei fantasmagoriškomis interpretacijomis kartais visiškai ne savo noru svaidosi iš tikrųjų labai dvasingi, dori ir aristokratiškos prigimties piliečiai. Tiesiog jie tiesiai iš tvarto nueina prie kompiuterio klaviatūros ir savo kanopomis bando pataikyti ant mygtukų, tik kadangi ataugos nesuvaldomai nuslysta, tai necenzūriniai, vulgarūs, darvinistinės filosofijos sklidini žodžiai susirenka patys savaime.
Vis dėlto didžioji dalis komentarų yra tokia daugumos – ir prasčiokų, ir tariamų inteligentų – ilgai zulinta, apibendrintai išreikšta nuomonė, kurią atvirai išrėžti savo vardu būtų nepadoru. Čia, po straipsniais, anoniminėje erdvėje, ji dėl agresyvių būtybių ir karščiuojančių radikalų būna ypač koncentruota ir tiršta.
Iš esmės nesvarbu, kokia tema. Jei bent vos juntamai sujudinami tautiečių pasaulėvaizdžio pamatai ir įsisenėję socialiniai prietarai, tai, kas neatitinka jiems įskiepyto mąstymo ir peršoka jų suvokimo sieną, atrodo nesveikai, nenormaliai ir išdavikiškai.
Štai tada ir prasprogsta nepridengta šovinizmo, sukryžminto su mutavusiu rasizmu, atmaina, būdinga traumuotai ir kompleksuotai masei.
